Marytė Marcinkevičiūtė
Legendinis Lietuvos irklavimo treneris, tarptautinės kategorijos teisėjas trakiškis Vladislavas Sokolinskis jau kone 60 metų treniruoja irkluotojus ir yra išugdęs daug garsių įvairių kartų sportininkų.
Lapkričio 16 dieną šis įžymusis irklavimo puoselėtojas, kurio visas gyvenimas bėga prie ežerų, sutinka 80-ąjį gimtadienį.
Jubiliatas džiaugiasi, kad jis dirba savo auklėtinio, Lietuvos irklavimo rinktinės vyriausiojo trenerio Mykolo Masilionio komandoje, o Saulius Ritteris, kuriam padėjo tobulėti, tapo olimpiniu ir pasaulio vicečempionu, Europos čempionu bei dabar yra Lietuvos irklavimo federacijos generalinis sekretorius.
„Man didžiausias džiaugsmas, kai Lietuvos irkluotojai pasiekia svarių pergalių. Tada ir nesenstu, nuotaika gera, viskas puikiai klostosi“, – šypsosi V. Sokolinskis.
Kai jubiliato paklausiau ar jis, iki šiol vis dar treniruojantis irkluotojus, nejaučia metų naštos, sveikata leidžia važinėti į ilgalaikes treniruočių stovyklas, neapleidžia svajonės, atsakė: „Vis dar žengiu pirmyn, nors gyvenimas kartais švelniai primena, jog finišo tiesioji jau už artimiausio posūkio.
Tokiais momentais aplanko trumpa, bet gili nostalgija. Po Paryžiaus olimpinių žaidynių į stovyklas jau nebevykstu – dabar darbuojuosi mylimuose Trakuose ir stengiuosi džiaugtis akimirkomis su šeima.
Svajonių liko nedaug, jos tapo paprastesnės: šeimos ramybė, sveikata. O jei kalbėtume apie irklavimą – širdyje gyva viena vizija: Kamilės Kralikaitės triumfas Los Andželo olimpinėse žaidynėse.“
Kaip jaučiatės, kai tarp Lietuvos irklavimo trenerių savo amžiumi tapote vyriausiu? Ar matote išaugusią jaunųjų trenerių konkurenciją?
Varžosi pas mus sportininkai, o ne treneriai. Tarp trenerių vyrauja pagarba ir nuoširdus tarpusavio supratimas.
Mes dirbame išvien, siekdami suteikti visapusišką pagalbą ne tik savo auklėtiniams, bet ir vieni kitiems.
Kas jums įskiepijo tokią didelę meilę irklavimui, su kuriuo nesiskiriate jau bemaž 60 metų? Ar irklavimas buvo pati pirmoji sporto šaka, ar mokyklos suole bandėte ir kitų?
Su irklavimu nesiskiriu jau 65 metus, jis man ne tik sportas, bet ir gyvenimo būdas.
Mokyklos suole bandžiau įvairias sporto šakas, bet irklavimas mane užkabino kaip meškerė žuvį – stipriai ir negrįžtamai.
Esu be galo dėkingas dviem specialistams: Petrui Vainauskui ir Romui Jurvilui, kurie atvykę į Trakus mane ir supažindino su šia sporto šaka.
Be jų, galbūt, niekada nebūčiau atradęs irklavimo. Jie ne tik atvėrė duris į šį pasaulį, bet ir įžiebė ugnelę, kuri rusena iki šiol.
Kuriais metais pirmą kartą paėmėte irklą į rankas? Ar turėjote svajonę tapti didelio meistriškumo irkluotoju? Kas buvo jūsų irklavimo idealas, į kurį norėjote lygiuotis?
Irkluoti pradėjau būdamas penkiolikos. Niekada nesivaikiau didelių svajonių – visada stengiausi likti tvirtai ant žemės ir tai, ką darau, atlikti kuo geriau.
O jei reikėtų įvardyti irklavimo idealą – be dvejonių, tai būtų Antanas Bagdonavičius. Jo pavyzdys man visada rodė kryptį ne tik sporte, bet ir gyvenime.
1966 metais įvykdėte sporto meistro normą, keliskart tapote Lietuvos čempionu. Kokią valtį irklavote, ar olimpinės žaidynės sovietmečiu jums buvo sunkiai įgyvendinama svajonė?
Irklavimo kelią pradėjau dvivietėje porinėje valtyje kartu su kolega Zenonu Šavareika.
Vėliau persėdau į vienvietę, o studijuodamas Vilniaus pedagoginiame institute tapau Lietuvos čempionu – net ketverius ar penkerius metus iš eilės (1964–1970 m.).
1968-aisiais buvau įtrauktas į kandidatų sąrašus ruoštis Meksiko olimpinėms žaidynėms.
Tačiau patekti į jas buvo itin sudėtinga – Sovietų Sąjungoje konkurencija buvo milžiniška, daugybė respublikų, o vietų – vos po vieną. Tokia buvo realybė.
Studijavote VPI, kurį baigėte 1971 -aisiais. Ar jūsų pagrindinis siekis buvo dirbti irklavimo treneriu?
Kaip sakoma, mes planuojame, o Dievas juokiasi. Tuo metu tiesiog dariau tai, ką mokėjau geriausiai, ten, kur vedė širdis. O kaip viskas susiklostė – taip jau ir turėjo būti.
Trakų kūno kultūros ir sporto centre irklavimo treneriu pradėjote dirbti 1972–aisiais, sugrįžęs iš karinės tarnybos. Ar sunki buvo pradžia, ja nenusivylėte ir nekeiksnojote savęs?
Man asmeniškai trenerio karjeros pradžia nebuvo sunki – priešingai, buvau kupinas motyvacijos ir užsidegimo.
Tuo metu irklavimas Lietuvoje dar nebuvo populiarus, tad turėjau unikalią galimybę ne tik skleisti žinią apie šį sportą, bet ir prisidėti prie jo reputacijos stiprinimo, ugdyti meilę jam tiek tarp jaunimo, tiek plačiojoje visuomenėje.
Visgi manau, kad mano žmonos Gražinos atsakymas būtų kiek kitoks – jai, kaip ir tuo metu gimusiai pirmajai dukrelei Lolitai, karjeros pradžia buvo šiek tiek sudėtingesnė.
Trenerio darbas reikalavo daug laiko, atsidavimo ir kelionių, turėjau paaukoti didelę dalį savo laiko būti su šeima.
Tikriausiai pasijutote kaip ant sparnų, kuomet jumis pasitikėjo ir jau po metų, 1972-aisiais pasiūlė Lietuvoje surinkti irkluotojų grupę ir sportininkus sukviesti į Trakų internatinę sporto mokyklą. Ar jums tai buvo didelė motyvacija parodyti savo organizacinius sugebėjimus, ar teko įveikti didelius iššūkius?
Nepasakyčiau, kad jaučiausi kaip ant sparnų. Iš pradžių jaučiau didelį spaudimą – ne iš aplinkos, o pats iš savęs.
Norėjau suburti ir išauginti aukščiausio lygio sportininkus, tad man tai buvo ne tik darbas, bet ir savęs išbandymas: kur dar galiu augti kaip treneris, ką tobulinti savo metodikoje, ko dar trūksta, kad galėčiau duoti daugiau savo auklėtiniams.
Sunku nebuvo. Buvo iššūkių, rizikingų sprendimų ir kalnai darbo. Gal kas ir pasakytų, jog tai sunku, bet aš į tai žiūrėjau kaip į kalną, kurį privalau įveikti. Ir kiekvienas žingsnis aukštyn buvo vertas pastangų.
Teko paragauti ir valdininko duonos: susirgus Trakų internatinės sporto mokyklos direktoriaus pavaduotojui, legendiniam irkluotojui Zigmui Juknai, penkerius metus (1978-1983 m.) jums teko eiti tas pareigas. Kokie liko prisiminimai?
Prisiminimai – tik patys šviesiausi. Visų pirma, tai buvo didžiulė garbė perimti pareigas iš tokio žmogaus kaip Zigmas Jukna.
Tai ne tik atsakomybė, bet ir privilegija – tęsti jo neįkainojamą indėlį į Lietuvos irklavimą.
Puikiai prisimenu, kad pradžioje daugiausia dėmesio skyriau disciplinai – ne tik tarp moksleivių, bet ir tarp trenerių.
Ėmėmės komandinio darbo principų: aiškiai paskirstydavau atsakomybes, kas kuruoja kurią komandą, kad visi žinotų savo vaidmenį ir kryptį.
O didžiausias džiaugsmas – kai visas tas įdėtas darbas, prakaitas ir tikėjimas pradėjo duoti vaisių.
Internato sportininkai ėmė skinti pergales, grįždavo su medaliais, o mes visi jautėm, kad einame teisingu keliu. Tai buvo metas, kai sunkus darbas virsdavo pasididžiavimu.
Lietuvoje jums vieninteliam pavyko išugdyti tiek daug didelio meistriškumo irkluotojų: Virginijų Inokaitį, Kęstutį Babarską, Kęstutį Bartkų, Valdą Vilkelį, Algimantą Blažonį, Algimantą Mačiulį, Sigitą Klerauską, Mykolą Masilionį, Rolandą Maščinską, Andrių ir Vytautą Lapatiukus, padėjote tobulėti Ievai Adomavičiūtei ir Sauliui Ritteriui, kitiems. Kokios būtų įžvalgos, kaip tapti tokio didelio meistriškumo treneriu, kokiomis savybėmis jis turi pasižymėti, ko gyvenime atsisakyti?
Meistrišku treneriu tampama ne per dieną – tam reikia daug laiko ir daugybės skirtingų dalykų.
Mano manymu, svarbiausia – būti gyvu pavyzdžiu savo auklėtiniams. Jei pats nebūčiau disciplinuotas, neturėčiau užsispyrimo ir meilės sportui, negalėčiau to įskiepyti ir savo mokiniams.
Treneris turi ne tik mokyti, bet savo auklėtinius ir įkvėpti. Taip pat labai svarbu žinoti savo tikslą: nesiekti per aukštai, bet ir nenuvertinti savęs bei sportininko, o strategiškai žvelgti tiek į dabartį, tiek į ateitį.
Sportininkas ir treneris turi jausti vienas kitam abipusę pagarbą, o pagarba – tai ne dovana, o uždirbta vertybė.
Gyvenime kiekvienas renkasi, ko atsisakyti. Man trenerio karjeroje teko paaukoti šeimą.
Metai iš metų – stovyklos svetur, ilgi išvykimai, kai reikėdavo palikti žmoną ir savo mergaites.
Trūko tos šilumos, bendro laiko, paprastų vakarų kartu. Bet visada norėjau joms sukurti kuo geresnį gyvenimą ir suteikti galimybes, kurių pats jaunystėje neturėjau, todėl judėjau į priekį.
Kurio mokinio pergalė jus labiausiai įkvėpė ir kurio nuvylė?
Negaliu atsakyti tiksliai – per visą trenerio karjerą sutikau daugybę skirtingų sportininkų, su kuriais patyriau visko: džiaugsmo, nusivylimo, net liūdesio.
Vieni turėjo didžiulį potencialą, bet pritrūko užsidegimo ir darbo etikos. Kiti galėjo tapti pasaulinio lygio irkluotojais, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių paliko sportą.
Ir vis dėlto – buvo ir daug šviesių akimirkų, kai sportininkai grįždavo su medaliais ir širdyje užgimdavo pasididžiavimas.
Antrą kvėpavimą trenerio kelyje man suteikė Kamilė Kralikaitė – atsidavusi, darbšti, protinga ir už savo ateitį kovojanti sportininkė.
Jei ji išlaikys tą norą ir meilę sportui – neabejoju, kad nueis labai toli.
Kiek dabar Trakų KKSC kartu su jumis dirba irklavimo trenerių ir kaip juos vertinate?
Šiuo metu dirbame šešiese: trys patyrę treneriai ir trys jauni kolegos. Mes, „veteranai“, jau esame sukaupę solidų žinių bagažą, išgyvenę įvairiausias situacijas, o jaunieji treneriai labai gabūs, motyvuoti, turintys potencialo ir pasirengę tobulėti.
Jie mokysis tiek iš savo, tiek iš mūsų klaidų, o kaip jiems seksis – parodys laikas.
Kai sukaupėte tokią didelę patirtį, sakykite, kas sunkiau: ugdyti vaikus ir perteikti jiems taisyklingus irklavimo įgūdžius, ar dirbti su didelio meistriškumo irkluotojais?
Čia labai tinka posakis, kad „Maži vaikai, mažos ir problemos“. Negalėčiau pasakyti, kad dirbti su vienais ar kitais yra sunkiau – tiesiog tai skirtingi procesai.
Su jaunais sportininkais, naujokais, reikia pradėti nuo pagrindų: ugdyti ne tik fizinį pasirengimą, bet ir emocinį brandumą, skiepyti meilę sportui, formuoti požiūrį.
Tuo tarpu dirbant su meistrais tenka kurti individualius tobulėjimo planus, strategijas, kelti aukštus tikslus ir reikalauti rezultatų, kartais net tenka švelniai suvaldyti didelius ego.
Esate vienas iš Lietuvos irklavimo rinktinės trenerių, kokias valčių įgulas jums dabar patikima prižiūrėti?
Lietuvos irklavimo rinktinėje esame viena komanda. Tiek aš, tiek kolegos treneriai dirbame su tomis grupėmis, kurioms reikalingos mūsų įžvalgos ar specifinės kompetencijos pagal vyr. trenerio Mykolo Masilionio sprendimą.
Džiaugiuosi galėdamas prisidėti, patarti ir padėti visiems, kurie siekia tobulėti.
Ar jūsų šeimoje esate vienintelis irkluotojas, ar yra ir daugiau?
Visa mano šeima gyvena ramų, tylų ir darnų gyvenimą. Irkluotojas šeimoje esu ne vienintelis – vyriausioji (Lolita) ir jauniausioji (Agata) dukros taip pat irklavo, pasiekė puikių rezultatų, ant sienų kabo ne tik mano, bet ir jų medaliai.
Vėliau jos atrado savo įkvėpimą kitose srityse, ir aš tam visiškai pritariu – svarbiausia, kad žmogus rastų tai, kas jam artima.
Ypač įsiminė vienas pasiekimas – vyriausioji dukra irklavo su mano kolegos Zenono Šavareikos dukra ir užėmė antrąją vietą SSRS moksleivių čempionate, berods, 1987–1988 metais. Tuo metu tai buvo tikrai reikšmingas laimėjimas.
Didžiavausi savo mergaitėmis nuo pat vaikystės, o dabar – dar labiau. Visos trys baigė aukštuosius mokslus ir dabar gyvena Lietuvoje.
Esu nepaprastai laimingas, matydamas, kokiomis stipriomis, išmintingomis ir šviesiomis moterimis jos tapo.
Turiu tris anūkesSonatą, Akvilę ir Vakarę bei vieną jaunesnį anūkėlį Lauryną.
Nors nė vienas jų nepasirinko irklavimo, tačiau visada lieka viltis, jog, galbūt, anūkui sužibs ta kibirkštėlė. Kas ten žino – gyvenimas pilnas netikėtumų.
Žinau, kad esate aistringas žvejys, kokia didžiausia žuvis jums šiemet užkibo ir koks apskritai didžiausias jūsų laimikis?
Šiemet žvejoti neteko. Nusprendžiau, kad geriau leisti žuvytėms ramiai augti.
O rekordų niekada neskaičiuodavau – žvejodavau dėl savo malonumo, ramybės ir buvimo gamtoje.
Na, kartais reikdavo parnešti žmonai kelias žuveles vakarienei.
