Marytė Marcinkevičiūtė
Legendinės Vilniaus „Kuro aparatūros“ tinklinio komandos vienas įkūrėjų ir ilgametis jos žaidėjas, pirmasis Lietuvos tinklinio tarptautinės kategorijos teisėjas Algirdas Belevičius liepos 21 d. sutinka 80 metų jubiliejų.
Jis – 7 kartus (1969, 1974–1979) Lietuvos čempionas, Lietuvos vyrų tinklinio rinktinės žaidėjas (1968–1979), atstovavo Lietuvai trijose SSRS tautų spartakiadose (1971, 1975 ir 1979), buvo vienas geriausių šalies jungiančiųjų tinklininkų.
A. Belevičius – ir buvęs Lietuvos tinklinio federacijos teisėjų kolegijos pirmininkas (1989–1997).
SUSITIKIMAS. „Kuro aparatūra“, kurioje A.Belevičius buvo vienas pirmųjų žaidėjų, jam ir šiandieną širdyje.
Praėjusiais metais spalio 12 dieną jis suorganizavo komandos, pažyminčios 50 metų jubiliejų, susitikimą.
„Kaip kilo mintis mums vėl susiburti? Per tradicinę Kaziuko mugę pasimačiau su Rimantu Kricku, kuris ir sako, kad „Kuro aparatūros“ komandai 50 metų, reikėtų kažką suorganizuoti. Ėmėmės darbų. Suieškojau visų žaidėjų adresus ir treniruočių draugus pradėjau kviesti į susitikimą.
Darbas buvo nelengva, nes dauguma žaidėjų dabar gyvena užsienyje: Amerikoje – Michailas Tureckis ir Rimantas Marčiauskas, Anglijoje – Sigitas Babilius, Prancūzijoje – Audrius Petrėnas, Romualdas Misevičius ir Faustas Gasiūnas, Austrijoje – Rolandas Sipkus, Vokietijoje – Vladlenas Mogilevskis ir treneris Vadimas Mogilevskis, Olandijoje – Viktoras Artamonovas.
„Kuro aparatūros“ veikloje dalyvavo 58 žaidėjai, o į susitikimą atvyko apie 30. Vieni su kitais buvo seniai nesimatę, todėl nuo pirmųjų minučių užsimezgė šilti pašnekesiai.
Susitikime restorane „Draugai“ dalyvavo Juozas Lapeika, Rimantas Krickas, Andrius Steponavičius, Janas Voišnis, Ričardas Lukšys, Jonas Adomaitis, Jonas Grigonis, Rolandas Gylys, Algirdas Strazdas, Vidmantas Gataveckas, Artūras Listavičius, Virginijus Kireilis, Arūnas Beinoravičius, Sergejus Matuševas, Vytautas Dailidė, kiti, iš Olandijos atvyko V.Artamonovas, iš Prancūzijos – R.Misevičius ir A.Petrėnas.
Rokantiškių kapinėse aplankėme ten palaidotus mūsų trenerį, Meksiko olimpinį čempioną Vasilijų Matuševą ir Kęstutį Dailidę, o Liepynės kapinėse – Saulių Ligeiką, juos pagerbėme tylos minute, padėjome gėlių.
Susitikimo metu visiems buvo suteiktas žodis pasisakyti. Pamačiau, kad jie aikštelėje buvo vienoki, o dabar – kitokie. Šnekūs, šmaikštūs, inteligentiški. Kai kuriuos žaidėjus, tarkime, Algirdą Strazdą vos atpažinau. Žaidėjų Vidmanto Gatvecko ir Rimanto Kricko iniciatyva buvo pagaminti jubiliejiniai sportiniai marškinėliai su užrašu „Kuro aparatūrai 50“.
Visi vienbalsiai sutarėme, kad ir šiemet būtinai reikia susitikti. Jau esame numatę datą ir vietą: rugsėjo 20 dieną 12 valandą „Chačapuri & Grill“, kurio savininkas yra 1990 metų pasaulio jaunių tinklinio vicečempionas ir 1991 metų Europos jaunimo čempionas, vėliau trijuose Italijos klubuose žaidęs Aleksejus Semionovas.
Vėl kibau į darbus, kurie nors ir sunkūs, bet malonūs. Tikiuosi, kad susitikime dalyvaus dar daugiau legendinės komandos žaidėjų“, – pasakoja A. Belevičius.
ĮKVĖPIMAS. Paklausiau jubiliato, o kokie prisiminimai apie „Kuro aparatūrą“ jį užplūsta šiandieną.
Juolab, kad šis vienas pirmųjų komandos žaidėjų turėjo ir įsipareigojimų: teko ne tik žaisti pagrindiniame šešetuke, bet ir įkalbėti į Lietuvą sugrįžti olimpinį čempioną V.Matuševą, kuris tinklinio karjerą pradėjo Vilniuje, bet vėliau studijavo tuomečiame Charkovo valstybiniame pedagoginiame institute ir ten liko gyventi.
Reikėjo stengtis susigrąžinti ir Rostovo ASK komandoje žaidžiantį SSRS taurės laimėtoją S.Ligeiką.
„Buvo didžiulis įkvėpimas Lietuvoje suburti gerą vyrų tinklinio komandą, nes finansiškai stipri gamykla turėjo puikias sąlygas – buvo sporto salė, stadionas, bendrabutis, kuriame buvo apgyventi žaidėjai.
Gražiai idėjai pritarė „Kuro aparatūros“ gamyklos direktorius Algirdas Didžiulis, vyriausiasis metalurgas Kęstutis Dailidė, cecho viršininkas Aleksandras Senatovas, kiti. Prieštaraujančių nebuvo.
Pradžia nebuvo lengva, nes į komandą reikėjo sukviesti geriausius Lietuvos tinklininkus, o sunkiausias uždavinys – susigrąžinti Vasilijų Matuševą ir Saulių Ligeiką.
Ypač sunku buvo susigražinti Saulių, kuris Rostovo ASK komandoje, žaidusioje SSRS aukščiausios lygos čempionate, labai patobulėjo.
Daug padėjo mano geras pažįstamas, tuometinis „Rostselmaš“ gamyklos direktorius Jurijus Peskovas.
Aptarus susigražinimo strategiją, jis Sauliui nusiuntė telegramą, kad atvažiuoja jo mama ir oro uoste reikia sutikti.
Tačiau oro uoste jis sutiko ne mamą, o … mane. Gamyklos direktorius mus abu pakvietė į savo namus.
Buvome svetingai priimti, Sauliui papasakojau apie mūsų planus ir jis sutiko grįžti. Pasiekėme viską, ko taip siekėme.
Sugrįžusiems Vasilijui gamykla skyrė trijų kambarių butą, o Sauliui – dviejų, visi komandos žaidėjai buvo „įdarbinti“ gamykloje.
KRŪVIS. 1974-aisiais Vasilijus tapo pirmuoju komandos treneriu, o aš – antruoju.
Man, „Kuro aparatūros“ sporto klubui pirmininkui (1975–1981) ir antrajam komandos treneriui, teko nemažas krūvis: reikėjo rūpintis tinklininkų maitinimu, gyvenimu, treniruočių stovyklomis, sportine apranga, bilietais.
Iš pradžių su Vasilijumi ir Sauliumi dar kartu žaidžiau, dalyvavome SSRS pirmojoje lygoje.
Buvau jungiantys žaidėjas ir kėliau kamuolius. Lengva buvo žaisti su Vasilijumi, kuris pasižymėjo galingu šuoliu ir iš bet kokių padėčių kamuolius sėkmingai smūgiuodavo kaire ranka.
O Sauliui kamuolius reikėdavo kelti milimetrų tikslumu, nes priešingu atveju jo atakos nebūdavo sėkmingos.
Kai Vasilijus pradėjo treniruoti komandą, aš dar toliau žaidžiau, 1979-aisiais įvykdžiau sporto meistro normą“, – prisimena A. Belevičius.
Jis buvo vienas pirmųjų „Kuro aparatūros“ žaidėjų, tada komandai dar atstovavo J.Grigonis, Viktoras Pidoprigora, Viktoras Valentukevičius, J. Voišnis, kiti.
Jubiliatas dabar puikiai prisimena, kaip po vasaros atostogų komandos treneris ypač didelį dėmesį skyrė fiziniam pasiruošimui, nes puikiai žinojo, jog pergalių nepasieksi, jei nebūsi fiziškai stiprus.
Treniruotės vykdavo ne tik gamyklos sporto salėje, bet ir stadione.
„Iš stadiono reikėdavo bėgti ir krosus į sodus. Ne visiems tinklininkams tai patikdavo.
Tarkime, Viktoras Artamonovas nemėgo bėgti ir įsigudrindavo pasislėpti krūmuose, tuo sumažindamas distanciją. O štai Viktoras Valentukevičius skuosdavo lyg zuikis.
Man štangą pavykdavo iškelti 100 kg. Nors ir tekdavo dirbti dideliais krūviais, kasdien treniruotis po du kartus, tačiau niekas nesiskundė, nes patekti į prestižinę Lietuvos komandą buvo didelė garbė“, – sako jubiliatas.
PAŽINTIS. Kai didysis sportas buvo jau gerokai praeityje, A. Belevičius 2006-aisiais palaidojo savo žmoną Galiną.
Po poros metų jis susipažino su garsiąja Vilniaus klasikinio šokio (baleto) mokyklos „Nuotaika“ vadove-baletmeistere, choreografijos mokytoja-metodininke Olga Tamašauskiene, kuri 1985-aisiais įkūrė šį kolektyvą.
Ji mokė baletą šokti Algirdo jauniausią dukrą Sandrą, dabar gyvenančią ir dirbančią Mauricijaus saloje.
„Tuo metu aš dirbau kavinėje-bare „Ad Astrum“ Šeimyniškių gatvėje ir turėjau galimybę paremti tą mokyklą.
Ją lankė net apie 200 būsimųjų baleto šokėjų, mokykla garsėjo savo pasiekimais tarptautiniuose festivaliuose, konkursuose Venecijos karnavale, Tulūzoje, Rygoje, Jūrmaloje, Varšuvoje, kitur.
Mano pažintis su garsiosios baleto mokyklos vadove pamažu peraugo į draugystę, nes ji buvo bepradedanti skirtis su savo vyru, Lietuvos operos ir baleto teatro solistu Broniumi Tamašausku.
Nuo tol su Olga, kuri dabar yra „Ad Astrum“ patalpų savininkė, esame kartu jau 17 metų. Gyvendamas su ja, jaučiuosi, kaip už geros sienos.
Nors mano gyvenimo draugė – kultūros žmogus, yra baigusi Vilniaus universitetą, šoko jo ansamblyje, studijuodama įgijo ekonomistės diplomą, savo laiku dirbo auditore“, – džiaugiasi jubiliatas.
Kaip jaučiatės sutikdamas savo 80 metų jubiliejų?, – paklausiau A. Belevičiaus.
Nors man metų ir nemažai, esu pakankamai aktyvus. Jeigu nejudėčiau, nebendraučiau su žmonėmis ir nedirbčiau, gyvenimas būtų skurdus ir neįdomus. Kai aktyviai judu – reiškia gyvenu.
Jau 20 metų dalyvauju politikoje, dabar esu Lietuvos regionų partijos narys, kartu su generolu Valdu Tutkumi įkūrėme asociaciją „Alternatyva Lietuvai“.
Plečiame asociacijai priklausančių narių skaičių, kad ateityje ji peraugtų į partiją.
Kiekvienais metais, artėjant Naujiesiems, tradiciškai su Olga mėgstame pakeliauti po platųjį pasaulį.
Anksčiau vykdavome į Egiptą, kur 12 metų apsistodavome mums patikusiame viešbutyje ir ten jausdavomės kaip namie.
Pabuvojome ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Tailande. Ten viskas įdomu, tačiau kelionės tolimos, reikalauja laiko, o išvykos susijusios su mano draugės darbu, ji gali išvykti tik per moksleivių atostogas.
Pernai pabuvojome Meksikoje, 2023-iaisiais – Tenerifėje, o šiemet jau esame viską užsisakę Šri Lankoje.
Vis dar dirbu „Ad Astrum“ kavinėje-bare, esu jos direktorius ir savininkas.
Turiu sodą Vilniaus rajone Pikeliškėse, kuriame atlieku žemės ūkio darbus.
Sovietmečiu įsirengiau nemažą 12×5 m stiklinį šiltnamį, kuriame auginau rožes, buvau gėlininkų draugijos narys ir gėles galėjau pardavinėti.
Dabar turiu jau tris šiltnamius, kuriuose auginu ne rožes, o įvairias daržoves: agurkus, pomidorus, česnakus. Jas šviežias, marinuotas, sūdytas pristatau į kavinę.
Dirbti tenka tikrai daug, bet man tai patinka. Be šiltnamių būčiau kaip be rankų.
Džiaugiuosi susitikimais su savo trijų santuokų vaikais: Kaune gyvenančiu kone dvimetriniu vyriausiuoju sūnumi Šarūnu, dirbančiu viename viešbučių apsaugos vadovu ir laisvalaikiu remontuojančių automobilius, dukromis Margarita, kuri baigė Vilniaus ir Manheimo (Vokietija) universitetus, dirbo Vokietijos ambasadoje, o dabar prieš pusmetį pakeitė darbą, ir Sandra, kuri iš Mauricijos salos atvyko manęs pasveikinti su jubiliejumi.
Sandra, pamačiusi mane daug dirbantį sode, pamalonino, sakydama, kad iš manęs perimanti visą patirtį ir Mauricijaus saloje dirba iki 19-20 valandos, kad viską padarytų gerai.
Didelis mano džiaugsmas – keturi anūkai: sūnaus Šarūno atžalos Edita, gyvenanti Islandijoje, ir Inga, taip pat dukros Margaritos vaikai Povilas, kuris baigia studijas Olandijoje ir Vilniuje vidurinę mokyklą baigusia Karolina.
Labai gaila, bet mūsų šeimoje, išskyrus mane, nėra daugiau tinklininkų. Vienu momentu tinkliniu buvo užsidegusi Karolina, bet galop ji nuėjo į karatė.
Jūsų vaikystė buvo sunki, būdamas vos dvejų netekote mamos, su tėvu teko gyventi Ariogaloje, Kretingoje, Klaipėdoje, Kapsuke (dabar – Marijampolė). Tačiau klystkeliais nenuklydote, ar dabar galite teigti, kad sunkiais momentais jus drausmindavo ir stiprybės teikė sportas?
Nuo 1956-ųjų praktiškai gyvenau valdiškuose namuose – internatinėse mokyklose, kurios tais metais atsirado Lietuvoje.
Iš pradžių mokiausi Klaipėdoje, po to – tuomečiame Kapsuke, o vidurinę baigiau Kauno internatinėje mokykloje.
Niekuo nesiskundžiau, nes visur buvo drausmė, griežta tvarka. Reikėjo ir budėti, valyti kambarius, vasaromis dirbome kolūkiuose.
Priešpiečius ir pietus valgydavome aštuoni prie stalo, mergaitės dažnai nesuvalgydavo sausainių, pyragaičių, kuriuos atiduodavo mums.
Nebuvo kada galvoti apie blogus darbus. Dalyvavau dramos būrelyje, dainavau chore.
Mokydamasis Klaipėdos internatinėje mokykloje žaidžiau krepšinį, su draugais bėgdavau į Dangę paplaukioti.
Kapsuko internatinėje mokykloje ypač didelis dėmesys buvo skiriamas mokslui, ten pirmą sykį rankose pačiupinėjau tinklinio kamuolį.
Treneris Algirdas Berūkštis pakvietė mane, 1 m 89 cm ūgio aštuntoką, lankyti tinklinio pratybas.
Po trejų metų patekau į Lietuvos jaunių rinktinę, kuri buvo sukomplektuota Kauno internatinėje mokykloje, dalyvavau SSRS moksleivių spartakiadoje.
Kai 1963-aisiais įstojau studijuoti į Kauno politechnikos institutą, pirmame kurse mirė tėvas ir likau vienas, neturėjau jokių giminių.
Žaidžiau tinklinį KPI komandoje, kurią treniravo puikus treneris Petras Mozeris.
Institutą baigiau 1968-aisiais su pagyrimu, o 1971-aisiais neakivaizdiniu būdu – dar ir Kūno kultūros institutą, nes gerai žinojau, kad mokslo žinių niekada nebūna per daug.
Didesnę savo karjeros dalį praleidote „Kuro aparatūroje“, koks, jūsų nuomone, būtų visų laikų komandos simbolinis startinis šešetukas?
Startinį šešetuką būtų sunku sudaryti. Mano nuomone, ryškūs pagrindiniai puolėjai – Vasilijus Matuševas ir Saulius Ligeika, jungiantysis žaidėjas Viktoras Artamonovas, antruoju galėtų būti Virginijus Kireilis, Viktoras Pidoprigora ir aš, o į antro puolėjo poziciją pretenduotų Juozas Lapeika, Andrejus Voronkovas, Gytis Umantas, Ričardas Lukšys.
Kas kuriuo metu mūsų komandoje buvo geriausi, dabar sunku ir pasakyti, nes buvo didelis amžiaus skirtumas.
Ar buvo rungtynių, kurios labiausiai įsiminė?
Visos rungtynės buvo savotiškai įdomios ir įsimintinos. Buvo ir puikių, pergalingų, bet buvo ir liūdnų, kada po pralaimėtų norėdavosi verkti.
Šiandieną labiausiai prisimenu vienas SSRS tautų spartakiados rungtynes su Maskvos rinktine, kai man vienam pavyko sėkmingai pastatyti užtvarą jų pagrindiniam puolėjui.
Užtvara nebuvo mano stiprioji žaidimo pusė, kaip jungiantysis žaidėjas aikštelėje turėdavau kitų užduočių.
Daug džiaugsmo suteikė 1979-aisiais SSRS pirmosios lygos pirmenybėse laimėti mažieji bronzos medaliai. Įvykdžiau sporto meistro normatyvą.
1982-aisiais „Kuro aparatūra“ pateko į SSRS aukščiausiąją lygą, į Vilniaus sporto rūmus atkeliavo didysis tinklinis.
Tačiau tada tinklinio jau nebežaidžiau, mane komandoje pakeitė jaunieji Viktoras Artamonovas ir Virginijus Kireilis.
Baigęs žaisti, pradėjote teisėjauti varžybose, 1992 metais tapote pirmuoju Lietuvos tarptautinės kategorijos tinklinio teisėju. Prisiminkite tą laikotarpį?
Iš pradžių teisėjaudavau Lietuvos čempionatuose, o po to ir SSRS pirmosios bei aukščiausios lygų čempionatuose.
1988-aisiais Rygoje, kur vyko stambus tarptautinis V. Savino memorialo vyrų tinklinio turnyras, dalyvavau seminare ir teisėjavau.
Tapau kandidatu gauti tarptautinę teisėjo kategoriją. Tada reikėjo surinkti penkis balus, teisėjauti paskirtose varžybose.
Tapus tarptautinės kategorijos teisėju, pagausėjo gerų lygio rungtynių, per metus tekdavo teisėjauti kokiose penkiose tarptautinėse varžybose.
Teko teisėjauti Europos čempionate Turkijoje, pasaulio čempionato atrankos rungtynėms.
Ypač įsiminė 1995-aisiais Universiada Fukuokoje, kai teko teisėjauti finalinmės rungtyneėmstarp Ispanijos ir Pietų Korėjos studentų rinktinių. Jas 3:2 laimėjo korėjiečiai.
Varžybas aptarnavo net 35 teisėjai iš viso pasaulio.
1998-aisiais Berlyne teisėjavau paplūdimio tinklinio varžybose ir per seminarą sėkmingai išlaikiau egzaminus paplūdimio tinklinio teisėjo tarptautinei kategorijai gauti.
Tačiau kažkodėl nebuvau kviečiams teisėjauti Lietuvos čempionatuose, o teisėjaudavau SSRS čempionatuose.
Buvau paskirtas teisėjauti Europos paplūdimio čempionate Ispanijoje, bet netrukus buvau atšauktas.
Mat tuometė Lietuvos tinklinio federacija nebuvo sumokėjusi nario mokesčio ir buvo suspenduota jos veikla – mūsų žaidėjai negalėjo dalyvauti nei varžybose, nei aš teisėjauti Europos čempionate.
Nuo tada nebuvau paskirtas teisėjauti jokiose tarptautinėse paplūdimio tinklinio varžybose.
Kur jūsų karjera buvo sėkmingesnė: žaidėjo ar varžybų teisėjo?
Viskam buvo savas laikas. Gerai sekėsi ir žaisti, ir teisėjauti. Iki šio negaliu užmiršti Universiados Fukuokoje, kuri buvo surengta kaip mini olimpinės žaidynės.
Tinklinio varžybos vyko amerikietiško futbolo dengtoje arenoje, talpinančioje 50 tūkstančių žiūrovų.
Iškilmingame Universiados atidaryme dalyvavo ir varžybas stebėjo Japonijos imperatorius su žmona.
Fukuokoje išbuvau beveik mėnesį laiko, patyriau nepakartojamų įspūdžių.
Sulaukus 55 metų, amžiaus cenzas jau neleido teisėjauti stambiuose tarptautiniuose turnyruose, aktyviai teisėjavau tik Lietuvos čempionatuose.
Ar dabar sekate Lietuvos sportinį gyvenimą?
O kaipgi! Džiaugiausi, kad Paryžiaus olimpinėse žaidynėse pagaliau dalyvavo Lietuvos moterų paplūdimio tinklinio duetas.
Per televiziją žiūriu visą sportą. Mano su Olga pomėgiai skiriasi, todėl namuose turime du televizorius: viename kambaryje ji žiūri baletą, o aš kitame – sportą (juokiasi …).
Kai draugė pakviečia į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, gražioje aplinkoje atsigaunu po darbų, tačiau pastebiu, kad baleto šokėjai neaukštai pašoka.
Draugei ir sakau, kad tinklininkai tai bent aukštai pašoka. O ji mane apramina ir atsako, jog balerūnams nebūtina aukštai pašokti – svarbu gerai mokėti pasisukti.
