Marytė Marcinkevičiūtė
Atėnų olimpietis Gintaras Andriuškevičius liepos 6-ąją Anglijoje sutiko 50 metų jubiliejų. Aštuonis kartus Lietuvos sportinio ėjimo čempionas ir dviejų šalies rekordų autorius alytiškis Gintaras Andriuškevičius jau 20 metų gyvena Greiso mieste, kur dirba statybų sektoriuje.
Įžymusis ėjikas kasmet po 1-2 kartus grįžta į gimtąjį Alytų aplankyti savo tėvų, o taip pat į organizuojamus savo trenerio Genadijaus Graževičiaus auklėtinų susitikimus. Juos Gintaras labai mėgsta, yra vienas tų, kuriam kilo mintis juos organizuoti.
„Šiemet mes visi susitiksime rugpjūčio antrąjį savaitgalį vienoje iš Dzūkijos sodybų, o aš į Alytų grįšiu rugpjūčio 1 dieną, nes su tėvais ir draugais norisi atšvęsti savo jubiliejų.
Iki graževičiukų susitikimo dar mėnuo laiko, tačiau su savo vienu pirmųjų trenerių jau kalbamės apie tai, ką įdomaus reikėtų sugalvoti, kad mums ir mūsų šeimoms tos trys dienos būtų linksmos ir įdomios.
Iš mūsų grupės aš vienintelis gyvenu svetur, o kiti sportininkai, tarp kurių ir Pekino olimpiečiai Donatas ir Darius Škarnuliai, taip pat Dainius Platūkis, Virginijus Krivida ir kiti – Lietuvoje.
Man tie susitikimai, kaip ir mano treniruočių draugams, labai brangūs, visi susitikę turime apie ką pasišnekėti, ką prisiminti.
Kartu pabuvus tas kelias dienas, vėl pasijuntame viena, darni šeima, nesinori išsiskirti iki kitų metų“, – sako jubiliejų sutikęs Gintaras.
Ėjikų pirmasis treneris G. Graževičius teigia, kad pirmasis jo auklėtinių susitikimas įvyko 2000-aisiais ir buvo planuojama juos rengti olimpiniais metais.
Tačiau alytiškiams buvo per ilgai laukti ketverius metus ir jie nutarė susitikinėti kasmet.
Dabar sportininkai atvažiuoja jau ne vieni, o su šeimomis ir atžalomis, susirenka 16-18 žmonių.
„Kai 14-metis Gintaras atsidūrė mano grupėje, dar nebuvo susiformavęs kaip ėjikas, tačiau jau buvo įgijęs technikos pradmenų.
Dvejais metas jaunesni broliai dvyniai Donatas ir Darius Škarnuliai jį 3 km distancijoje stadione lenkdavo vienu ratu, o kartais netgi ir daugiau.
Tačiau treniruodamasis stiprioje grupėje, kurioje pratybas dar lankė Kęstutis Stasiūnas, Gintaras Gibas, Švytrys Bylaitis, Vaidas Gumauskas, buvo didelė konkurencija, jau po metų Gintaras iššovė.
Pradėjo lenkti tuos, kuriems anksčiau smarkai pralaimėdavo. Auklėtinis per Lietuvos savo amžiaus grupių čempionatus laimėdavo medalių, gerindavo rekordus.
Baigęs mokyklą, Gintaras įstojo studijuoti į profesinę technikos mokyklą, tačiau visą dėmesį buvo sutelkęs sportui ir jos nebaigė.
Kai man pasidarė sunku pragyventi iš trenerio darbo, išėjau į verslą ir 1996-aisiais Gintarą pradėjo treniruoti Kastytis Pavilonis“, – apie savo auklėtinį pasakoja G. Graževičius.
Gintarai, tikriausiai, nepagalvojote, kad savo pirmą rimtą jubiliejų sutiksite ne Lietuvoje, o Anglijoje?
Jubiliejų sutikau su savo ketveriais metais jaunesnės sesės Vilmos, kuri į Angliją išvažiavo, berods, 2004-aisiais, šeima ir trimis jų jaunomis atžalomis, kurių vyriausiai 15 metų, o jauniausiam – šešeri.
Ji gyvena Bazildone, traukiniu iki šio miestelio man 20 minučių kelio.
Man nesitiki, kad sulaukiau tiek metų. Atrodo, dar visai neseniai man buvo 30,40 … (šypsosi).
Stengiuosi per anksti nepasenti, nors aktyviai ir nesportuoju. Gyvenu prie Temzės, kartais išeinu pasivaikščioti, tai ir visas man sportas.
Statybų bendrovėje, kuriai vadovauja sesers vyras lietuvis, dažais purškiame metalus. Darbas nėra sunkus, bet po jo norisi poilsio.
Kodėl jūs nutarėte išvažiuoti į Angliją?
Išvažiavau 2005 -aisiais gegužės mėnesį. Dar aktyviai sportavau, ruošiausi Pekino olimpinėms žaidynėms.
Kovo mėnesį grįžau iš treniruočių stovyklos Tunise. Dėl kirkšnies traumos Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojas Dalius Barkauskas patarė, jog geram pusmečiui reikalingas poilsis.
Nutariau per tą pusmetį pravėdinti galvą ir pasisvečiuoti pas sesę Anglijoje. Tačiau ten ilgiau užsibuvau.
Paskambinau savo treneriui Kastyčiui Paviloniui ir pasakiau, kad man jau 30 metų, gal užteks sportuoti, sudalyvavau visose varžybose, kurios sportininkams yra didžiausia svajonė.
Kokius penkerius metus dar galėjau sportuoti, tačiau Anglijoje aptingau ir negalėjau rimtai susikaupti aktyviajai savo sportinei veiklai, kuri reikalauja daug sunkaus darbo.
Ar dabar nesigailite, priėmęs tokį savo drastišką sprendimą?
Žinoma, buvo gaila. Dar ir dabar kartais susapnuoju treniruotes, varžybas. Sapnai mane ir toliau lankys, juk tiek daug metų atidaviau sportiniam ėjimui.
Vis dažniau pagalvoju, kad man gal būtų pats tas metas visam laikui grįžti į Lietuvą, iš kurios būna ypač sunku išvažiuoti.
Tačiau Anglijoje turiu gerą darbą, nesinori jo prarasti. Todėl vis dar neapsisprendžiu, esu kryžkelėje.
Nuomoju butą, vis dar esu viengungis, tik dabar jau užkietėjęs viengungis (šypsosi …). Turėjau draugių, gyvenau tai su viena, tai su kita, bet gyvenimas nesusiklostė ir vėl esu vienas.
Pripratau prie vienatvės, man, matyt, nelemta būti dviem, juolab dabar, kai 50 sulaukiau.
Prisiminkite savo karjeros pradžią, kaip jūs tapote ėjiku?
Sportinis ėjimas nebuvo mano pirmoji sporto šaka. Lankiau plaukimo, futbolo, šachmatų (net trejus metus) treniruotes.
Ėjiku tapau 1989-aisiais, kai 11-os vidurinės mokyklos (dabar – Panemunės progimnazija) stadione su klasės draugais pamačiau besitreniruojančius lengvaatlečius.
Ta sporto šaka man patiko ir atsidūriau garsios ėjikės Vidos Šalčiūtės-Gadliauskienės grupėje.
Tačiau toje grupėje treniravausi vos tris mėnesius, nes trenerė išėjo motinystės atostogų.
Su ėjimu jau nenorėjau skirtis ir toliau pradėjau treniruotis pas Valdą Kučinską, kuris mane išmokė ėjimo technikos.
Netrukus atsidūriau kito trenerio Genadijaus Graževičiaus grupėje, pradėjo gerėti mano rezultatai.
Tapau Lietuvos vaikų, jaunučių, jaunių čempionu, gerinau tų amžiaus grupių rekordus.
Tačiau mano treneriui pasukus į verslą, atsidūriau trenerio Kastyčio Pavilonio grupėje.
Vadovaujant šiam treneriui, pasiekiau savo geriausius rezultatus: dalyvavau Atėnų olimpinėse žaidynėse, 2001-aisiais pasaulio čempionate Edmontone, 2002-aisiais – Europos čempionate Miunchene, pasaulio ir Europos sportinio ėjimo taurės varžybose.
Kastytis Pavilonis ėjikais labai rūpinosi, įkūrė „Daisotros“ sporto klubą, buvo rengiama daug treniruočių stovyklų, kurios padėjo siekti gerų rezultatų ėjimo take.
Ėjimo takelyje prabėgo visa mano jaunystė, patys gražiausi metai.
Dalyvaudavote 20 ir 30 km distancijose. Kuri jų buvo labiau prie širdies?
Tai buvo mano pagrindinės distancijos. Svarbesnis buvo olimpinis 20 km nuotolis, kuris man labiau ir patiko, o 30 km vykdavo tik per Lietuvos čempionatus.
Esate aštuonis kartus Lietuvos čempionas, o ar rungtyniaudavote ir žiemą?
Žiemos čempionatuose varžydavausi rečiau, nes būdavome išvykę į treniruočių stovyklas.
„Daisotra“ man skirdavo gerą finansavimą, todėl žiemą dažnai praleisdavau stovyklose Kirgizijoje ir Lietuvos čempionatuose nedalyvaudavau.
Po treniruočių Kirgizijoje, grįždami atgal į namus, su treneriu dar kokį mėnesį praleisdavome Sočyje, kur toliau treniravausi. Būtent tuo metu ir vykdavo Lietuvos uždarų patalpų čempionatai.
Kuris Lietuvos vasaros čempionatas yra labiausiai išlikęs jūsų atmintyje?
Gal 2001-ųjų startas Prienuose, kur 20 km distancijoje pasiekiau asmeninį rekordą – 1 val. 22 min. 9 min.
Buvau labai gerai pasiruošęs, įvykdžiau normatyvą į pasaulio čempionatą Edmontone.
Praktiškai ėjau vienas, o tai nėra lengva, siekiant gero rezultato. Nebuvo jokios konkurencijos, jeigu ji būtų buvusi, tai distanciją tikrai galėjau įveikti 1 minute greičiau.
Tada Marius Žiūkas dar buvo jaunas ir silpnas, tik pradėjo savo karjerą, o pagrindinis varžovas Daugvinas Zujus, kuris specializavosi 50 km distancijoje, perpus trumpesnėje distancijoje man nebuvo rimtas varžovas.
Tais metais Kvebeke (Kanada) dalyvavau ir tarptautinėse prancūžiškai kalbančių šalių Frankofonijos žaidynėse, kur pelniau bronzą (1.23:35).
Jūsų treniruočių draugas, o dabar Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado pavaduotojas Donatas Škarnulis sako, kad buvote labai talentingas ėjikas, gamtos apdovanotas fizinėmis savybėmis, turėjote daug sveikatos, galėjote dar daugiau pasiekti, tačiau neišnaudojote savo galimybių.
Teisingai Donatas sako. Nebuvau klusnus ėjikas, ne viską dariau, ką man liepdavo treneris Kastytis Pavilonis.
Dabar viską prisiminęs, supratau, kad dariau nemažai klaidų, kurių tikrai nekartočiau. Ėjimo takelyje ne viską padariau, ką galėjau, buvo galima pasiekti dar daugiau.
Žinoma, džiaugiuosi, kad pavyko įgyvendinti vieną didžiausių savo svajonių dalyvauti Atėnų olimpinėse žaidynėse, aštuonis kartus (20 km distancijoje – 1997, 1998 ir 2001 ir 30 km distancijoje – 1996, 2001–2003 metais) tapti Lietuvos čempionu, 2001 metais pagerinti 30 km (2 val. 12,03 min.) ir 2 valandų ėjimo (nuėjau 27 km 406 m) Lietuvos rekordus, kurie buvo pasiekti stadione.
Ar matote ėjikų, kurie galėtų pagerinti jūsų rekordus?
Dabar stadionuose ėjimo varžybos jau neberengiamos, todėl mano rekordai taip ilgai ir gyvuoja iki šių dienų.
Kita vertus, tų ėjikų jau nebeliko. Apmaudu, bet po daugybės metų jų jau nebebuvo Paryžiaus olimpinėse žaidynėse.
Kai šią žiemą buvome susirinkę pas Kastytį Pavilonį, jis su nostalgija kalbėjo apie tai, kad jau viskas, nebėra kam dalyvauti svarbiausiose metų varžybose.
Atėnų olimpinėse žaidynėse 20 km distancijoje užėmėte 28-ą vietą (1 val. 27 min. 56 sek.), kaip dabar vertinate tą pasirodymą?
Pagrindinis mano tikslas buvo patekti į 30-uką. Teko varžytis nepaprastai karštu oru. Kai finišavau, termometras rodė 39 laipsnius karščio.
Manau, kad padariau viską, ką galėjau, kam buvau pasiruošęs. Jeigu būtų buvę vėsiau, rezultatas tikrai būtų geresnes.
Olimpinės žaidynės man paliko didžiulį įspūdį, jos išliko atmintyje visam gyvenimui.
Kilo didžiulis noras iškovoti kelialapį ir į antrąsias olimpines žaidynes, bet tai padaryti sutrukdė trauma.
