Visame šių metų mokesčių reformos chaose visiems pro akis praslydo sąlyginai nedidelė, bet „turinti potencialo” tapti tikra bomba mokestinė lengvata – sportininkų prizų apmokestinimo reforma.
Iki šiol galiojo nevienareikšmė tvarka, kai prizai nebuvo tiksliai reglamentuoti, už vienus teko mokėti GPM, kiti nebuvo apmokestinami. Vyriausybė ėmėsi keisti ydingą tvarką, tačiau naujoji tvarka gali sukelti dar didesnį chaosą.
Naujoji tvarka turėjo įvesti aiškumo. Nuo šiol, nesvarbu kokio dydžio prizas, jis neapmokestinimas GPM jeigu jį skyrė valstybinį pripažinimą turinti organizacija. Tokioms priskiriami olimpiniai komitetai, paramos ir labdaros fondai, tarptautinės federacijos ir pan.
Taigi, nuo šiol olimpiečiai ar tarptautinėse varžybose iškovoję piniginius prizus kiti profesionalūs sportininkai neturės mokėti gyventojų pajamų mokesčio už piniginius prizus, iškovotus varžybose. Iš pirmo žvilgsnio tai reikia sveikinti – puiku, pagaliau profesionalai, liedami savo prakaitą, kovodami ir garsindami mūsų valstybę tarptautinėse varžybose, turės šiokių tokių privilegijų. Nebus apmokestinami ir nedideli, nesiekiantys 200 EUR prizai, jeigu per metus tokius sportininkas iškovojo ne daugiau kaip šešis kartus.
Tai vienas liberaliausių sporto premijavimo įstatymų visoje ES. Tarkim, Ispanija apmokestina absoliučiai visus piniginius laimėjimus, nes prilygina tai darbo pajamoms, Italija neapmokestina tik mažesnių nei 300 eurų sumų, Graikija neapmokestina per metus vieno tūkstančio eurų nesiekiančio prizo ir t.t.
Tačiau čia atsiranda ir įdomių aspektų. Ši tvarka turi Achilo kulną tiems, kas nori piktnaudžiauti. Ir tam yra net keletas būdų.
Pats paprasčiausias – išskaidyti prizus į kad ir tūkstantį mažų dalių, kurių viena nesiekia 200 eurų. Pavyzdžiui, juk palyginus lengva skirti po 199 eurų prizą sportininkui už kiekvienas rungtynes – nesvarbu, laimėjai jas ar ne. Tarkim mėgėjų krepšinio varžybose 3×3 tokių mažų galima sužaisti keliolika per turnyrą.
Tačiau tai smulkmena. Tikrai norintiems piktnaudžiauti kur kas lengviau „išsiplauti“ dideles sumas sukuriant „popierinius“ tarptautinius turnyrus kokiame nors „e-sporte“. Tokių net tarptautinių lygų ir federacijų pasaulyje yra daugybė. Sukuriame tarptautinį „popierinį“ turnyrą, laimime pagrindinį prizą ir gauname 250 000 eurų pagrindinį prizą. Viskas legalu.
Telieka laukti kada mes išgirsime apie tokio tarptautinio turnyro „pasaulio čempioną”, laimėjusį milijoną.
Negana to, tokio turnyro pagrindinis rėmėjas, skyręs piniginį prizą, galės nusirašyti dvigubai didesnę sumą nuo savo įmonės pelno mokesčio už profesionalaus sporto rėmimą. Kaip sakoma, situacija – „win-win”.
Telieka tikėtis, kad tai buvo žiopla klaida, o ne sąmoningas veiksmas.
Lietuva su šiuo įstatymu patenka į draugiškiausių sportui šalių sąrašo viršų. Tačiau pinigų plovimo prevencijos struktūroms tai taps dideliu iššūkiu.
Iš vienos pusės Lietuva su tokiu įstatymu tampa itin patrauklia vieta tarptautinėms varžyboms organizuoti ir tai yra puikus motyvacinis įrankis sportininkams tobulėti. Bet kokiu atveju šią spragą vyriausybė turėtų ištaisyti kaip įmanoma greičiau. Nes iš kitos pusės, kas sugaudys ir suvaldys rizikas, kad kokie nors „e-sportai“ nepradės žarstytis milijoniniais prizais turnyrų nugalėtojams?
Storm Media
