Marytė Marcinkevičiūtė
Vis dažniau galima pamatyti sporto varžybose žaidžiančius tėvą ir sūnų. Šiemetiniame Vilniaus vandensvydžio čempionate rungtyniavo du Tonkichai, atstovavę skirtingoms komandoms. Bendrovės „Hive Finance“ finansų vadovas Aleksejus Tonkichas, gegužės 26 dieną sutinkantis savo 50 metų jubiliejų, ir jo 22 metų sūnus Adomas.
Abu pelnė medalius: Aleksejus – sidabro, o Adomas – bronzos. Jie skirtingose komandose dalyvavo ir šių metų Lietuvos čempionate Alytuje.
Atstovavęs Vilniaus „Delfinui“ bronzos medaliu džiaugėsi Adomas, o Aleksejus su Vilniaus-2 komanda užėmė šeštąją vietą.
„Vandensvydį tikrai būtų žaidusi ir mano dukra Berta, kuriai dabar 27-eri. Tačiau tuo metu, kai ji augo, moterų vandensvydis Lietuvoje dar nebuvo kultivuojamas.
Tačiau viliuosi, kad vandensvydį žais jos sūnus, mano anūkas Aleksas, kuriam dar tik vieneri metai ir trys mėnesiai.
Tada Lietuvos vandensvydyje bus jau keturios Tonkichų kartos“, – pasidžiaugė A. Tonkichas.
Jis – Vilniaus vandensvydžio federacijos prezidentas, daugkartinis Lietuvos čempionas ir prizininkas.
Jubiliatą labiausiais stebina ir žavi jo tėvo, ilgamečio Lietuvos vandensvydžio sporto federacijos prezidento Viktoro Tonkicho įsitraukimas į vandensvydžio sportą. Jis dvi kadencijas – 2007-2016 m., būdamas bendrovės „Baltic Amadeus“ generalinis direktorius, vadovavo Lietuvos vandensvydžio sporto federacijai.
„Tėtis niekada nėra žaidęs vandensvydžio, jaunystėje buvo lengvaatletis, mėtė ietį. Teikė gražių vilčių, per Lietuvos jaunių čempionatus laimėdavo medalių.
Vėliau jis žaidė krepšinį, o dabar – lauko tenisą. Su tėčiu nuo mažes teko vykti ir į tinklinio treniruotes, kas ateityje turėjo įtakos norui aktyviau užsiimti sportu“, – sako A. Tonkichas.
Gegužės 26-ąją – jūsų 50-asis gimtadienis. Koks apima jausmas?
Jausmas toks, kad jei nebūtų to magiško skaičiaus derinio 50, tai būtų eilinis gimtadienis.
Nesijaučiu, kad tai būtų ta data, kurią reikia ypatingai sureikšminti, bet skaičius 5 lydi mane per visą sportinę karjerą.
Dar ir šiandien mėgėjiškai žaidžiate vandensvydį, esate fiziškai aktyvus. Su šia sporto šaka, ko gero, jau niekada neišsiskirsite?
Šiuo metu stengiuosi būti aktyvus vandensvydžio propaguotojas, bent kartą per savaitę aktyviai pasportuoti.
Dar būdamas 16-metis patekau į Vilniaus miesto suaugusiųjų rinktinę, pajutau, koks gražus tas vandensvydis, kokios didelės emocijos kunkuliuoja vandenyje.
Kieno iniciatyva penktoje klasėje 1986-aisiais paėmėte į rankas vandensvydžio kamuolį?
Nuo pat mažens mane traukė vanduo, plaukti išmokau dar pradinėse klasėse.
Tačiau pirmoji sporto šaka, kurią pradėjau kultivuoti – dziudo. Pačiais pirmaisiais metais, kai pradėjau lankyti treniruotes, į mūsų klasę atėjo vyriškis, kuris visus suagitavo lankyti vandensvydį.
Pati idėja, jog tai vandens sportas, kuriame gali žaisti su kamuoliu, man pasirodė geniali ir apėmė mano dvi aistras: vandenį bei žaidimą su kamuoliu.
Pirmasis mano treneris buvo Sušinskas, nežinau kas įvyko, bet jau po kelių mėnesių mūsų visą pradinę grupę perėmė Mykolas Sugintas, kurį ir vadinu savo pirmuoju treneriu.
Iš savo klasiokų vandenyje likau vienintelis.
Ar sudėtinga buvo vandensvydžio abėcėlė?
Manau, kad visiems pradedantiems mokytis žaisti vandensvydį nebūna lengva, ypatingai pradžioje.
Sunkiausia dalis – išmokti laikytis vandenyje kojų pagalba. Bet vėliau visos pastangos būna atperkamos tuo malonumu, kurį sukelia žaidimas vandenyje.
Ar prisimenate savo debiutą vandensvydžio varžybose?
Pirmų rimtų varžybų teko gerokai palaukti ir tuos prisiminimus užgožia tarpusavio treniruočių varžybos su kitų trenerių auklėtiniais arba veteranais.
Tuo metu be Mykolo Suginto vaikų grupes dar treniravo Bronius ir Liudas Putrimai.
Pagrindinės varžybos ir būdavo prieš bendraamžius iš Broniaus Putrimo grupės arba metais vyresniais iš Liudo Putrimo grupės.
Kadangi esu kairiarankis bei stambaus sudėjimo, tai jaunystėje žaisdavau arba dešiniame krašte arba vidurio puolėjo pozicijoje. Įvarčių tikrai pasiekdavau ne vieną.
Netrukus patekote į Vilniaus „Baltic Amadeus“ vyrų komandą, kurioje subrendote. Kiek kartų per savaitę treniruodavotės, kas čempionatuose būdavo pagrindiniai jūsų varžovais?
Čia mes kalbame apie laikotarpį nuo 1994 metų, nepriklausomybės pradžią, kai visa sporto sistema buvo pradėta kurti nuo pradžios.
Visa tai reiškė, kad sportas – tavo aistra, o pragyvenimui reikia užsidirbti lygiagrečiai.
Neatsimenu, ar turėjome sąlygas treniruotis kiekvieną dieną, bet kokius 3-4 kartus per savaitę tai tikrai.
Visą savo sportinę karjerą pagrindiniais varžovais buvo kauniečiai, šios akistatos būdavo ypatingos, įsimintinos.
Kuris Lietuvos čempionatas labiausiai įsiminė ir kodėl?
Labiausiai atsimenu Lietuvos čempionų vardo sugrąžinimą į sostinę po ilgų dešimtmečių pauzės.
Tai atsitiko po ilgo ir sunkaus laikotarpio, kai mūsų komandai vis pritrūkdavo nedidelės sėkmės iki čempionų titulo.
Galėčiau pasakot ir pasakot apie tuo metu vykusias kovas ir aistras aplink baseiną.
Ar jums teko atstovauti Lietuvos jaunimo ir vyrų rinktinėms Europos čempionatų atrankos varžybose. Kokį įspūdį jie paliko, iš kokių užsienio komandų daugiausiai pasimokėte?
Lietuvai tada teko atstovauti tik įvairiuose tarptautiniuose turnyruose, bet ne Europos čempionatų atrankose.
Įspūdis visada būdavo toks: rinktinių lygyje susirinkdavo tokie oponentai, prieš kuriuos varžantis atiduodavai visas jėgas ir jausdavai, kad dar nemažai reikėtų pridėti, norint būti visa galva viršesniais už juos.
Didžiausią įspūdį paliko italų komandos, kurios žaisdavo labai lengvai.
2012-aisiais buvote pakviestas atstovauti Elektrėnų „Žaibui“, kiek laiko žaidėte toje komandoje ir ar tuo metu joje buvo suburti geriausi Lietuvos žaidėjai?
Berods, 2010-aisiais Elektrėnuose buvo pradėtas kultivuoti vandensvydis. Po 2011-ųjų Lietuvos čempionato nutariau kiek sumažinti savo aktyvią karjerą.
Todėl nebežaidžiau už Vilniaus komandą, bet sulaukiau kvietimo iš tuometinio Elektrėnų komandos trenerio Liudo Putrimo prisijungti prie jų.
Labai norėjosi Liudui, kuris dabar jau šviesaus atminimo, padėti, komandai žengiant pirmus žingsnius Elektrėnuose, todėl nutariau priimti kvietimą.
Dabar neatsimenu tos komandos sudėties, bet ji tikrai nebuvo panaši į dabartinę, tada čempionate pelnėme bronzos medalius.
Kada baigėte savo aktyvią karjerą ir kodėl?
Savo aktyvią karjerą baigiau 2011 -aisiais. Susidėjo viskas po truputį: amžius, darbų apimtis, augantys vaikai.
Beje, panašiu metu mano sūnūs Adomas pradėjo lankyti vandensvydžio treniruotes ir tai kažkiek kirtosi su intensyviu mano komandos treniruočių grafiku.
Dirbant Medicinos banko Apskaitos ir ataskaitų departamento direktoriumi, 2016-aisiais buvote išrinktas Lietuvos vandensvydžio sporto federacijos generaliniu sekretoriumi. Ar nebuvo sunku suderinti du darbus?
Visą savo gyvenimą derinau sportą su mokslais, darbu, šeima. Tai nebuvo lengva, bet suderinti pavyko.
Vandensvydį jau gerai žaidžia ir jūsų sūnus Adomas, taip pat kairiarankis, kokias viltis su juo siejate?
Buvau be galo laimingas, kad Adomas po ilgo blaškymosi tarp krepšinio ir vandensvydžio visgi pasirinkto vandensvydį.
Mano didžiausias siekis – per Lietuvos čempionatą su juo sužaisti vienoje komandoje.
Tačiau vandensvydis – ne krepšinis ir vien iš jo pragyvena vienetai. Sūnui dabar 22 -eji, šiais metais jis baigė ISM Ekonomikos ir vadybos universiteto bakalauro studijas ir dabar galvoja apie magistro diplomą.
Tuo pačiu jis dirba bendrovėje „Baltic Assist“ finansų vadybininku ir seka mano pėdomis, derindamas sportą, mokslus ir darbus.
Esate Vilniaus vandensvydžio federacijos prezidentas, ką galite pasakyti apie miesto vandensvydį, kokias pagrindines problemas tenka spręsti?
Šiuo metu Vilniuje išgyvename ne pačius geriausius laikus. Miesto savivaldybė visiškai nutraukė po šešerius metus vykusio sėkmingo bendradarbiavimo Vilniaus reprezentacinės vyrų komandos finansavimą.
Vilniuje tragiškai trūksta baseinų, todėl nesame labai mylimi kitų lankytojų, nes mūsų treniruotėms reikia nemažai ploto.
Labai norėtųsi palinkėti Vilniaus valdžiai tokio paties požiūrio į sporto infrastruktūrą kaip yra Kaune. Ten yra ir futbolo stadionas, ir du 50 metrų baseinai ir ne tik tai.
