Marytė Marcinkevičiūtė
Gegužės 25 dieną Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentas Eimantas Skrabulis sutinka savo 60 metų jubiliejų.
Lietuvos lengvąją atletiką sunku įsivaizduoti be šio daugkartinio šalies sprinto čempiono ir rekordininko, kuris nuo 2000 metų vadovauja ir Lietuvos lengvosios atletikos bendruomenei, rūpinasi jos šiandiena ir ateitimi.
Jis – 1985-1990 metų greičiausias Lietuvos žmogus: 100 m ir 200 m (1985, 1987, 1990) bei 4×100 m estafetės (1985, 1990) čempionas.
E. Skrabulis septynis kartus gerino Lietuvos bėgimo rekordus: dukart 100 m (10,1 sek. 1988 -aisiais, matuojant rankiniu būdu, ir 10,35 sek. 1989-aisiais, matuojant elektroniniu būdu) bei penkiskart 60 m uždarose patalpose (nuo 6,74 sek. iki 6,63 sek. 1989-aisiais).
Jis – SSRS sporto meistras (1985) ir SSRS tarptautinės klasės sporto meistras (1989), tarprespublikinių varžybų Lietuva–Latvija–Estija 100 m bėgimo laimėtojas (1989), Pabaltijo 4×100 m estafetės ir 100 m bėgimo čempionas (1990).
Apie savo šešias dešimtis metų E. Skarbulis sako: „Jubiliejus – filosofinis klausimas, verčia susimąstyti. Bet neliūdnai – su optimizmu, pagarba savo amžiui, nes kiekvieni metai turi savo privalumų ir grožio.
O kiekvienas gimtadienis neeilinis, nepakartojamas: ar tau vieneri, ar dešimt, penkiasdešimt, šešiasdešimt – jie būna tik kartą gyvenime.
Kai pasižiūriu į savo pasą ir metus, tai jie bėga greičiau nei aš savo laiku mėgstamą 100 distanciją.
Laiko neaplenkė dar nė vienas pasaulio rekordininkas, jie bėga labai greitai, bet širdyje to nejauti – jautiesi lyg dar būtum vaikas.
Norisi ir išdykauti, lakstyti, būti nerūpestingam. Ne veltui daug kas sako, jog amžius – tai tik skaičiai.
Žmogaus gyvenime daug įtakos turi tai, ar jis aplenkia tuos skaičius, ar nuo jų atsilieka. Sulaukus jubiliejaus, tai kartu ir džiaugsmas – vadinasi, jau pagyvenau, kažką padariau, o kažko dar ne“.
Jubiliatas yra patenkintas ir savo verslo reikalais: „1992 metais įsteigiau savo pirmąją įmonę „Cosma“ Vokietijoje, Diuseldorfe, nes Lietuvoje buvo nelabai palankios sąlygos.
Šiandien 99 proc. verslo sugrąžinom į Lietuvą, čia mūsų galvos, technika, čia mes gyvename. Bendrovė tapo lietuviška.
Lietuvoje mokesčių sistema nėra blogiausia, jeigu jos nesugriaus. Verslui reikalinga mokesčių sistemos stabilumas.
Finansinis ir mokesčių sistemos stabilumas – vieni pagrindinių dalykų, norint pritraukti užsienio investicijas. Taip pat ne mažiau svarbu ir suteikti pasitikėjimą vietiniam verslui“.
Atrodote sportiškai, jaunatviškai, kur slypi to paslaptis?, – susitikusi su E. Skrabuliu paklausiau jo.
Apsileisti ir senti neleidžia mano bendruomenė: bendrauju su treneriais, sportininkais, kurie yra jaunesni, pasitempę, gražiai nuaugę, drausmingi, ir tai mane įpareigoja.
Dirbu, daug keliauju, o sportas – vienas mano pomėgių. Mėgstu ir pabėgioti, labai patinka tenisas. Ir žiūrėti, ir pačiam žaisti. Jį žaidžiu jau seniai, dar per lengvosios atletikos stovyklas Kryme išeidavau į aikštelę pasižaisti su Kęstučiu Šapka. Jeigu tik būtų galimybė, tenisą žaisčiau nors ir kasdien. Dabar tą darau dažniausiai atostogų metu su žmona, draugais.
Netgi renkamės viešbučius, kur yra teniso kortai, arba į juos nuvažiuojame.
Jeigu Vilniuje pavyksta būti reguliariau, tenisą žaidžiu du kartus per savaitę.
Mano partneriai – vyresnysis sūnus Martas, kuris irgi susidomėjo tenisu ir sparčiai tobulėja, bei jaunasis teniso treneris Jaunius Laurynas, kuris mus prižiūri.
Tenisas, kaip ir lengvoji atletika –- sporto šaka, suteikianti galimybę nuo jaunų dienų iki gilios senatvės būti fiziškai aktyviam.
Turiu golfo žaidėjo licenziją. Ši sporto šaka man patinka, bet žaisti kol kas yra didelė prabanga, nes neturiu tiek laiko.
Daug duoda ir sporto salė, kuri stiprina kūną, išvalo galvą. Vasarą nemažai plaukioju, mėgstu šiltą ir skaidrų vandenį. Sportas ir dabar – mano gyvenimo dalis.
Sugrįžime į jūsų vaikystę ir jaunystę. Gimėte ir augote tinklinio mieste Lazdijuose, čia baigėte vidurinę mokyklą, ar irgi žaidėte tinklinį?
Taip. Tada Lazdijuose buvo kultivuojamos tik dvi sporto šakos – tinklinis ir šachmatai.
Buvau pakankamai judrus, todėl pasirinkau tinklinį. Buvau matematikas, fizikas, galva veikė gerai, galėjau rinktis ir šachmatus.
Tinklinį žaidžiau beveik aštuonerius metus, mus treniravo dabar jau šviesaus atminimo Eugenijus Šimanskas, tada gyvenęs Leipalingyje.
Baigiau Lazdijų sporto mokyklą, vadovaujamą direktoriaus Anatolijaus Mikutovskio, tapome Lietuvos rajonų moksleivių tinklinio čempionais.
Iš žaidybinių sporto šakų tinklinis ir dabar mane labiausiai žavi. Tai labai gražus ir elegantiškas sportas.
Lankant vidurinę mokyklą mano karjeroje buvo ir daugiau sporto šakų: PDG daugiakovė, šaudymas, rankinis, krepšinis, futbolas. Labai sportiška buvo mūsų klasė.
Teko prisiliesti ir prie ūkinių darbų, padirbėti fiziškai, nes tėvai turėjo ūkį ir jiems reikėjo padėti.
Kaip juokaudamas sakau, užaugau parduotuvėje. Tėvai savo namuose buvo išnuomoję patalpas parduotuvei, kurioje dirbo mama ir, nelankydamas darželio, ten prie mamos užaugau, kažkiek jai padėjau tvarkytis.
Parduotuvė man atstojo darželį. Tėtis buvo statybininkas-inžinierius.
Kada susižavėjote sprintu, ar tam įtakos turėjo dabar jau šviesaus atminimo jūsų tėvai, nes abu buvo lengvaatlečiai: mama bėgiojo per barjerus, o tėvas – ilgus nuotolius?
Sprintu susižavėjau, bebaigiant dešimtą klasę. Sakoma, kad sprinteriais gimstama, bet genai, žinoma, turėjo įtakos.
Jie man davė gebėjimą bėgti greičiau už kitus. Per vienas „Nemuno“ draugijos, o po to ir Lietuvos jaunių varžybas, man, atvažiavusiam iš mažo Lazdijų miestelio, pavyko tapti prizininku.
Atkreipiau kitų miestų trenerių dėmesį. Puikus treneris, dabar jau šviesaus atminimo Petras Dromantas mane kalbino vienuoliktą klasę baigti Panevėžio internatinėje sporto mokyklą, kartu sportuoti ir mokytis.
Tačiau atsiradus rimtai gyvenimo meilei, mano klasiokei nuo pačios pirmosios klasės ir būsimai žmonai Jurgitai, teko atsiprašyti trenerio, jog neatvažiuosiu ir liksiu sportuoti Lazdijuose.
Sportine prasme, manau, tai buvo padaryta klaida, nes tai buvo nuostabus treneris, gebantis dirbti su jaunais sprinteriais ir juos gerai paruošti ateičiai.
Kai vėliau tapau LLAF prezidentu ir susitikdavau Petrą Dromantą, jis man vis primindavo, kad, rupūžioke, neatvažiavai, tau viską Panevėžyje buvau paruošęs.
Būdamas vienuoliktokas, 100 m distanciją nubėgote neblogu 11,7 sek. rezultatu. Kokiose varžybose jį pasiekėte?
Gal kažkokiose varžybose Dzūkijoje, Alytuje. Tačiau man labiau įsiminė pirmieji startai 60 m distancijoje žiemą, kai, būdamas dešimtokas, tapau Lietuvos jaunių ar jaunimo vicečempionu.
Išlindau kaip pilypas iš kanapių. Lazdijuose žiemą po pamokų savarankiškai bėgiodavau mokyklos koridoriuose, o tada teko varžytis manieže. Buvau jaunas, neišpaikytas kuklių sąlygų.
Kokias svajones mokykloje siejote su sprintu?
Svajonės buvo didelės ir gražios, bet dar vaikiškos. Aritmetiškai dėliojau savo įvairius planus, braižiau schemas, kaip bėgti vos ne dar po metų.
Pirmasis startas buvo toks, antrasis – pagerėjo. Kai viską kruopščiau susidėliojau, pagalvojau: jeigu ir toliau bėgsiu vis greičiau – tai ir Seulo olimpinės žaidynės neužilgo.
Sekiau geriausius pasaulio lengvaatlečius, prenumeravau lenkiškus sporto žurnalus, mano visos sienos buvo nukabinėtos garsiausių planetos sportininkų nuotraukomis.
Studijavote Kauno politechnikos institute, kaip jus veikė nauja aplinka, naujas treneris?
Mokykloje nebuvau zubryla, bet mokslui skyriau nemažą dėmesį. Su savo meile Jurgita itin gerai mokėmės, abu mokyklą baigėme penketukais.
Abu pasirinkome Kauną: Jurgita – Lietuvos kūno kultūros akademijoje tuo metu ypač populiarią gydomąją mediciną, kur buvo didžiulis konkursas (vėliau ji baigė dar ir Vilniaus universitetą), o aš – KPI statybos fakultetą.
Jurgita man labai daug padėjo, aktyviai sportuojant ir pasiekiant geriausius rezultatus: kartu važiuodavome į stovyklas, o treniruojantis namie, ji lydėdavo į varžybas.
Po metų, 1984-aisiais, buvau pašauktas atlikti karinės tarnybos ir studijas teko nutraukti.
Kai grįžau iš tarnybos, Statybos fakulteto Kaune jau nebuvo, o aš norėjau likti tame mieste, todėl studijas toliau tęsiau Ekonomikos fakultete.
Būčiau nesigailėjęs, jeigu būčiau baigęs ir statybos fakultetą, pasirinkęs kitą kelią.
Labai anksti, būdamas 21-erių, su Jurgita sukūrėme šeimą. Studijų metais iš pradžių treniravausi pas Bronių Žėką, bet jau po metų savo karjerą tęsiau pas Valentą Butkų.
Šio puikaus trenerio ir mokytojo, kuris jaunystėje buvo trišuolininkas, treniruotės buvo sunkios, bet labai įdomios.
Tarp manęs ir trenerio buvo labai geras ryšys, jis man buvo kaip antras tėtis.
Mūsų grupėje treniravosi aukšto meistriškumo lengvaatlečiai, į treniruotes eidavau kaip į šventę.
1985-aisiais, legendiniame Vilniaus „Žalgirio“ stadione, kurio jau nebėra, įsižiebė mano žvaigždė: per Lietuvos čempionatą laimėjau tris aukso medalius 100 m, 200 m ir estafetėje 4×100 m.
Pateikiau rimtą paraišką, jog atėjo naujas Lietuvos sprinto karalius. Tų aukso medalių savo karjeroje pelniau apie 20, bet jų galėjo būti bent dešimčia daugiau.
Per Lietuvos čempionatus kažkurio nuotolio nebėgdavau ar praleisdavau čempionatus. Tai, žinoma, nėra gerai, bet buvo kiti laikai.
Šiuo metu visame pasaulyje nacionaliniams čempionatams skiriamas ypač didelis dėmesys.
Tuo metu netgi nevyksta jokios komercinės varžybos, duodamai kalendoriniai langai, kada tuos čempionatus surengti.
Štai šiemet vienos svarbiausių mūsų varžybos: Europos komandinis čempionatas Madride, kur Lietuva kovos Superlygoje su stipriausiomis 16 komandų, pasaulio ir Lietuvos čempionatai.
O visos kitos – komercinės varžybos, kurios susijusios su sportininkų ir jų trenerių planavimu.
Studijų metais pasiekėte savo geriausius rezultatus. Kaip pavyko suderinti sportą su mokslu?
Geri pagrindai buvo padėti Lazdijų vidurinėje mokykloje. Pirmiausiai už tai turėčiau būti dėkingas savo žmonos mamai, kuri buvo labai aukšto lygio intelektualas, vadovavo vidurinei mokyklai (dabar – Motiejaus Gustaičio gimnazija).
Ji mokykloje sugebėjo suburti aukšto lygio pedagogus, prieš kuriuos šiandieną žemai lenkiame savo galvas.
Mokytojai buvo reiklūs, puikiai mus išmokė ir paruošė gyvenimui. Visur buvome sustiprinti: matematikoje, fizikoje, vokiečių kalboje, kuri šiandieną yra mano antroji kalba.
Todėl ir mokytis KPI nebuvo sunku. Kadangi sportavau, tai turėjau paskaitų lankymo ir atsiskaitymų laisvą grafiką.
Tačiau derinti mokslą su sportu nebuvo paprasta, užtruko truputį ilgiau, bet sportas dėl to nenukentėjo.
Savo studijas atsimenu kaip labai gražius metus, kai norint viską buvo galima suderinti.
Užleisti mokslų nebūtų leidęs ir treneris Valentas Butkus, kuris savo auklėtiniams pabrėždavo, kad, vaikai, į mokslus reikia žiūrėti atsakingai, nes aš jums mokslų nederinsiu.
Su savo treneriu ir dabar palaikau glaudžius ryšius, skambinamės, pasidalijame mintimis.
Jis viskuo domisi, o kai iškyla klausimų – paskambina ir man pasako, Eimuti (taip treneris mane vadina), tu man paaiškink, kokia tavo nuomonė tuo klausimu. Valentas Butkus man – mokytojas iš didžiosios raidės, superinis žmogus.
Jūsų karjeros branda – 1985-1989 metai, kai artėjant Lietuvos nepriklausomybei pasiekėte pačius aukščiausius savo rezultatus 100 m distancijoje.
Tais laikais tai tikrai nebuvo prasti rezultatai. Prisimenu, kai 1989-aisiais per SSRS taurės žiemos varžybas pasiekiau Lietuvos rekordą 60 m distancijoje (6,63 sek.) ir į finalą patekau, pasiekęs vieną geriausių rezultatų, tačiau finale padariau apmaudžią klaidą.
Labai gerai startavau, įsiveržiau į priekį, tačiau pagalvojau, jog padariau falšstartą ir kažkiek pristojau. Mano klaida pasinaudojo kiti, kurie mane aplenkė.
Jeigu nebūčiau stabtelėjęs, distanciją tikrai būčiau įveikęs per 6,54-6,55 sek. ir pasiekęs SSRS rekordą. Pasaulio rekordas tuo metu buvo 6,51 sek.
Galėjau tik nuraminti save, jog mano rezultatas pateko į tų metų geriausiųjų pasaulio bėgikų 25-uką.
Turėjau tenkintis penktąja vieta. Po tų varžybų buvau pakviestas į SSRS rinktinės dviejų savaičių trukmės stovyklą Maskvoje.
Viskas klostėsi gerai, tačiau taip ir nesupratau: ką dariau blogai, kad daugiau į SSRS rinktinės stovyklas nebuvau kviečiamas. Gal dėl to, kad buvau lietuvis.
Ar greičiausio Lietuvos žmogaus titulas jūsų neišpaikino?
Tikrai ne. Tarp Lietuvos sprinterių buvau greičiausias savo rungtyje, bet tuo metu buvo daug stipresnių lengvaatlečių kitose rungtyse.
Štai kad ir mano kolegė, federacijos generalinė sekretorė Nijolė Medvedeva buvo viena geriausių pasaulio šuolininkių į tolį, o 400 m barjerininkė, dabar jau šviesaus atminimo Ana Kosteckaja-Ambrazienė buvo pagerinusi pasaulio rekordą.
Kodėl tokia trumpa, vos šešerių metų buvo jūsų aktyvaus sportavimo karjera?
Karjerą baigiau, būdamas 25-erių, tuo metu buvau greičiausiais Lietuvoje. Ją pats ir nutraukiau. Kai sportavau, buvau disciplinuotas, griežtai laikiausi sportinio režimo.
Galėjau ir toliau treniruotis, rungtyniauti ir ne vienerius metus būti pirmas šalyje. Tačiau artėjo Lietuvos nepriklausomybė, atsirado daugiau galimybių dirbti.
Matydavau, kaip žmonės važiuoja į Lenkiją, kažką veža ir kažką parsiveža. Jie norėjo uždirbti.
Kaip sportininkas, turėjau šiokias tokias pajamas, dirbo žmona, darbštūs buvo tėvai.
Niekuo nesiskundėme, šeima buvo pasiturinti, tais laikais nieko netrūko, bet nebuvome turtuoliai.
Pagalvojau: truputį kelis mėnesius padirbsiu, jaunai šeimai uždirbsiu pinigų.
Jau turėjome sūnų Martą, kuriam dar nebuvo nė vienerių ir kuris su manimi ir žmona kartu eidavo į Kauno stadioną, o sporte keliems mėnesiams padarysiu pauzę.
Tokiam mano sprendimui treneris Valentas Butkus neprieštaravo, nes tai buvo mano gyvenimas ir ateitis.
Jis leido man pasirinkti ir niekada nepriekaištavo, jog per anksti baigiau karjerą. Tačiau pabrėžė, jog gaila – galėjai, Eimuti, daugiau pasiekti.
Tačiau ta mano pauzė tęsiasi iki šiol. Tas laikas ėjo, verslas yra, mačiau, jog galiu uždirbti, nes atsidarė vartai į Europą.
Išėjau į verslą su mintimi grįžti į sportą, bet negrįžau. Tiesa, po 10 metų sugrįžau, bet jau kitame amplua.
Ar skaudu buvo skirtis su bėgimo taku?
Viduje labai skaudėjo. Kelerius metus visiškai negalėjau žiūrėti lengvosios atletikos varžybų, sąmoningai į jas nėjau.
Kaip pagalvoju, galbūt, netgi galėjau dalyvauti Barselonos olimpinėse žaidynėse, kurios yra didžiausia sportininkų svajonė, ir tais laikais į jas buvo lengviau patekti.
Skausmas nurimo gal tik po penkerių metų.
Sprinteriu reikia gimti, bet reikia būti ir talentingam, darbščiam. Kiek procentų skirtumėte talentui ir darbui?
Kažkada esu pasakęs, kad tie, kurie labai greitai bėga, yra visi gimę būti sprinteriais, turi talento.
Bet vien talento nepakanka. Yra daug talentingų žmonių, kurie netapo gerais sprinteriais dėl to, kad neturėjo galvos.
Mažiau nei pusę procentų skirčiau talentui, nes gali būti labai aukšto lygio sportininkas, geresnis už kitus.
Daugiau nei pusę lemia darbas, treniruočių sąlygos, treneris ir jo metodologija. Ne mažiau 10 procentų lemia sportinė sėkmė.
Gali turėti viską, bet, jei tau sėkmė nenusišypsos arba nusisuks – niekada nelaimėsi ir nepasieksi to, ką gali. Talentas, darbas ir sėkmė – trys sudedamosios pergalės dalys.
Sprintas – rungtis, kurioje labai greitai, per 10 sekundžių galima tapti čempionu, bet darbo, ko gero, reikia įdėti daugiau nei kitose rungtyse?
Nelyginčiau kurioje rungtyje reikia įdėti daugiau darbo. Aikštėje ilgai žaidžia futbolininkai, krepšininkai, tenisininkai, ilgai bėga maratonininkai.
O sprinterius mato kuo trumpiau – tuo geriau. Tačiau tai tik Aisbergo viršūnė. Sprinte nėra taisyklių, nugalės tas, kuris atbėgs pirmas.
Ar galite teigti, kad 100 m bėgimas – prestižinė lengvosios atletikos rungtis?
Be abejo, taip. Tai pripažinta. Per didžiausią pasaulio sporto renginį – olimpines žaidynes – 100 m bėgimas yra ta rungtis, kuri stadione sukuria fantastinę atmosferą.
Per nuostabias Paryžiaus olimpines žaidynes jau pačią pirmą lengvosios atletikos varžybų dieną į rytinę sesiją, kai dar nebūna jokių finalų, nebuvo galima nusipirkti nė vieno bilieto į 77 tūkst. žiūrovų talpinantį stadioną.
Kai vyko vyrų 100 m bėgimo finalas, buvo žodžiais nenusakoma, kas tvyrojo stadione. Tos savo emocijos žodžiais nenusakysi, ką matai ir girdi olimpiniame stadione.
Tiesiog oda pašiurpsta. Ir tas fantastinis grožis trunka mažiau nei 10 sek., tačiau palieka neišdildomą įspūdį.
Tikriausiai džiaugiatės, kad jūsų pėdomis pasekė ir vaikai Martas su Kostu, ne kartą tapę Lietuvos čempionais ir prizininkais?
Jie iš pradžių lankė Š. Marčiulionio krepšinio mokyklą ir neblogai žaidė, bet labai džiaugiausi, kai jie vėliau pasirinko lengvąją atletiką ir sprintą.
Lengvoji atletika – labai sunki sporto šaka, pasaulyje sprinte yra milžiniška konkurencija.
Martas dabar yra Lietuvos nacionalinės lengvosios atletikos rinktinės sprinto vyr. treneris, taip pat vadovauja sporto klubui „Cosma” ir sėkmingai dirba treneriu.
Rinktinėje turime nemažą talentingų sprinterių būrį 60 m, 100 m, 200 ir 400 m distancijose, jie dalyvauja pasaulio čempionatuose, olimpinėse žaidynėse.
Tai – Adas Dambrauskas, Gediminas Truskauskas, Tomas Keršulis, Lukrecija Sabaitytė, Ema Rupšytė.
Gaila, kad karjerą baigė Agnė Šerkšnienė, kuri būtų labai reikalinga komandai.
Auga nauji gabūs sprinteriai. Nugalėtojais sprinte tampa tie, kurie greitai bėga.
Žiūrėdamas į Martą, kažkiek menu savo geriausius laikus, kai pats treniravausi.
Didelė sveika konkurencija verčia tobulėti netgi per treniruotes. Sūnaus grupėje matau talentingų sprinterių, kurie tobulėja.
Jaunėlis sūnus Kostas, kuriam 32-eji, dar aktyviai bėgioja, jam traumos neleido pasiekti dar geresnių rezultatų.
Kaip ir Martynui Aleknai, kuris gali tapti itin aukšto lygio disko metiku, per pasaulio čempionatus netgi prizininku – tam turi visus fizinius duomenis, tėčio genus.
Tačiau jam kartais vis pritrūksta sėkmės ir pasitikėjimo savo jėgomis. Jeigu Martynas sugebės prisijaukinti sėkmę, jis tikrai galėtų kautis su stipriausiais pasaulio metikais.
Tačiau jūsų vaikai savo rezultatais neaplenkė jūsų?
Gaila, kad neaplenkė. Šiemet tik Adas Dambrauskas 60 m distancijoje mane aplenkė viena šimtąja sekundės.
Labai džiaugiuosi, kad sprinteriai gerina Lietuvos rekordus. Jie ir yra tam, kad juos gerinti. Man jau nepriklauso nė vienas Lietuvos rekordas.
Kai dabar jūsų sūnus Martas vadovauja Lietuvos sprinto rinktinei, tai gal kartu su Kostu rašys naują šios rungties istoriją?
Viskas jų ir sėkmės rankose. Vilniaus universitetą baigęs Martas labai atsakingai dirba, daug yra jaunimo, kuris nori greitai bėgti ir tobulėja.
Tačiau užduotis yra ne tik greitai bėgti, laimėti nacionalinius čempionatus, bet ir pasiekti europinį bei pasaulinį lygius.
Tikiu, kad tą mūsų sprinteriai su savo treneriais padarys, svarbu, kad jie visi dirbtų ta kryptimi, nežiūrėtų vienas į kitą kaip konkurentai, o būtų bendraminčiai, bendro produkto kūrėjai.
Dar labai gražios ir sprinto estafetės, kurios būna perpildytos emocijų. Ta linkme irgi dirbama, tačiau tokias komandas suburti reikia laiko, ne per dieną tas daroma.
Reikia sukurti mokyklą, kad tavimi tikėtų mokiniai, o tėvai norėtų leisti vaikus. Tačiau esu optimistas: tai, ką matau, mane džiugina.
Kostukas, kuris baigė Mykolo Romerio universitetą ir papildomus finansų analitiko mokslus, prie trenerio darbo nežada prisijungti. Jis linkęs žengti verslininko keliu, yra protingas finansų analitikas.
Kol kas sūnus labai rimtai sportuoja, puikiai gali bėgti, mėgaujasi tuo, ką daro. Pats nuspręs, ką daryti toliau. Kaip manęs tėvai nespaudė, taip ir aš jų.
Beje, abu mano sūnūs yra vilniečiai, bet gimė Lazdijuose. Mūsų visa šeima – genetiškai esame dzūkai.
Besiruošiančius ateiti į šį pasaulį mane ir Jurgitą, taip pat abu vaikus priėmė tas pats Lazdijų gydytojus.
Ar norite, kad ir anūkai taptų lengvaatlečiais, bėgiotų sprintą?
Turiu du anūkus: netrukus penkerių sulauksiantį Marką ir pustrečių Vincą. Jis abu yra Marto sūnūs.
Markas laksto kaip vijurkas, nenustygsta vietoje, o Vincukas yra gerokai ramesnis, atrodo kaip mokslininkas, profesorius. Kokį sportą anūkai pasirinks – tikrai džiaugsiuosi.
Kaip LLAF prezidentas, praradote ir nemažai asmeninių pinigų, ar nesigailite?
Jeigu paimčiau kalkuliatorių į rankas ir paskaičiuočiau, tai iš mūsų šeimos, mūsų įmonių biudžeto pinigų iškeliavo geras tuzinas.
Dvylika neblogų vilų Ispanijoje būtų galima turėti. Tačiau tie pinigai nėra prarasti.
Jeigu juos visus sudėtume į vieną krūvą, būtų didelė suma ir susimąstytum. Bet tai, ką darau, darau iš širdies.
Aš nesukūriau Lietuvos lengvosios atletikos istorijos, aš tik prie jos prisiliečiau.
Niekada nebuvau treneris ir juo nebūsiu, bet bendrauju su visa bendruomene. Su daug sportininkų augome, bręstame, gal ir sensime kartu.
Prisimenu Virgilijų Alekną, kai jis 2003-aisiais Paryžiuje per pasaulio čempionatą diską nusviedė 69 m 69 cm ir tapo čempionu, tada jam pasakiau, kad jo vaikus irgi tikiuosi matyti sektoriuje.
Nereikėjo laukti nė 20 metų. Tada dar klydau sakydamas, kad tokie žmonės kaip Virgilijus Alekna gimsta kartą per 100 metų. Pasirodo ne, kartą per 20 ar 30 metų (šypsosi …).
Prisimenu dar visai jaunutę, vaikiško veiduko Vilniaus lengvosios atletikos manieže verkiančią Airinę Palšytę, kuri gavo kojytės traumą.
Pradėjome su ja bendrauti, globoti, o kokia šuolininkė į aukštį išaugo. Arba Andrius Gudžius, kiti. Tokių žmonių yra daug, su jais man teko garbė būti kartu.
Nors tai ir kainavo visomis prasmėmis, bet kartu mane ir džiugina, nes jie užaugo ne tik kaip sportininkai, bet ir kaip žmonės – išsilavinę, dori, pilietiški.
Ir man iš jų nereikia padėkos. Bendraudamas su jais jauti, kad taip ir turi būti.
Žiūrint į priekį, mes daug ko dar nepadarėme, tie, kurie ateis po mūsų vadovauti, net neabejoju, darys geriau. Tik norisi, kad jie tai irgi darytų nuoširdžiai.
Lengvoji atletika tapo mano gyvenimo norma, esu įsipareigojęs ir labai džiaugiuosi, kad žmona Jurgita nepyksta.
Dabar daug asmeninių lėšų skiriame sporto klubui „Cosma“, nes geriausio šalies lengvosios atletikos klubo nepalaiko nei Vilniaus miestas, nei valstybė.
Mes nesukuriame čempionų, bet padedame jiems tapti čempionais ir rekordininkais, kurių yra ne vienas, o daug dešimčių.
Niekas neverčia to daryti, bet tiesiog tą darau, ką pradėjai, ir matau tame prasmę.
Įsibėgėjau ir negaliu sustoti. Kaip sportas mane įtraukė, taip ir ši veikla. Daug kas padaryta, bet yra ir daug užduočių ateityje, taip kad rankų nesudedame.
Didesnę dalį laiko turiu skirti verslui, per mažai lieka šeimai ir sportui, norėčiau daugiau. Gal kada nors …
Dažnai pamiršti, ką esi padaręs, daugiau matai, ko esi nepadaręs ir ką reikia padaryti.
Svajonių turiu daug, prie jų noriu priartinti savo planus ir juos apjungti. Reikia nenustoti svajoti.
Girdžiu sakant, kad esu sėkmingas verslininkas. Pavalgyti turime už ką, turime ir kur gyventi, galime ir keliauti, o svarbiausia – kad galime padėti kitiems.
Ir tą darome ne vieną dieną, ne vienerius metus, o jau 25-erius per daug nesigirdami. Dalintis ir padėti labai smagu, geras jausmas, pojūtis.
Lengvaatlečiai jus, LLAF prezidento, atrodo, ilgai nepaleis.
Išeiti jau nepaleidžia per ilgai. Tai buvo jų švelni apgaulė. Niekas manęs per jėgą nevertė, nestatė su ginklu prie sienos.
Bet lengvosios atletikos bendruomenė mane įtraukė. Turim ir mes problemų, neišspręstų klausimų.
Tačiau klysta tie, kurie galvoja, kad visi kalti, tik ne jie. Jei yra problema – tai mūsų visų problema ir ją kartu yra lengviau išspręsti.
Mane labiausiai liūdina ne lengvosios atletikos, o viso Lietuvos sporto problemos, apie kurias šiandieną nenoriu kalbėti.
Per tuos 24 metus mačiau labai daug neteisybės Lietuvos sporto politikoje.
Mane ypač džiugina, kad per savo gyvenimo metus nemažai mačiau ir olimpinių čempionų, ir prizininkų.
Stebėjau 12-a pasaulio čempionatų iš trylikos, daug Europos vasaros ir uždarų patalpų čempionatų.
Man vadovaujant LLAF, iškovoti šeši olimpiniai medaliai, pasiekta pasaulio rekordų.
Kokį būrį lengvaatlečių tikitės matyti Los Andželo olimpinėse žaidynėse?
Nuo Tokijo ypatingai pasunkėjo lengvaatlečių patekimas į olimpines žaidynes. Normatyvai išaugo milžiniškai, durys patekti į olimpiadą susiaurėjo.
Tai, kas buvo Barselonoje, Atėnuose, netgi Pekine yra nepalyginama. Jeigu būtų tokios sąlygos, kaip anksčiau, tai Paryžiuje mūsų lengvaatlečių būtų per trisdešimt, o pateko vienuolika, septyni-aštuoni buvo labai arti tikslo.
Džiugino tai, kad iš patekusių 11 lengvaatlečių 8 dalyvavo skirtingų rungčių varžybose, o tie, kurie buvo arti – specializuojasi 6-7 rungtyse.
Mums didelis skaudulys – sporto sistemos finansavimas. Valstybinės stipendijos buvo skiriamos tik 4-5 lengvaatlečiams, o du trečdaliai jų negavo.
Jei kas nors kardinaliai nepasikeis, palanki bus sportinė sėkmė, Los Andžele turėtų dalyvauti apie 15, o gal ir daugiau mūsų lengvaatlečių.
Labai smagu būti olimpiniame stadione ar sėdėti prie televizoriaus ekrano ir matyti mūsų lengvaatlečius, startuojančius įvairiose rungtyse.
Lietuvos rinktinės lengvaatlečiai – vieni gražiausių pasaulyje, jie niekada nedaro gėdos mūsų šaliai, priešingai – ypatingai džiugina.
