Marytė Marcinkevičūtė
Alytaus vyrų tinklinis po ilgokos pertraukos vėl atsigavo – žiūrovai plūsta žiūrėti prieš trejus metus suburtos ir rimtą konkurenciją stipriausioms Lietuvos komandoms sudarančios „Ultra“ ekipos žaidimo.
Pastaraisiais metais alytiškiams patekus į „Meistro kodo“ Lietuvos vyrų tinklinio čempionato B grupės finalus ir pelnius bronzos bei sidabro medalius, niekas neabejojo, kad Alytuje atgimė vyrų tinklinis ir iš dzūkų galima sulaukti įvairių staigmenų.
Taip ir įvyko. Šie metai tinklinio klubui „Alytaus Ultra“ įeis į istoriją: Lietuvos tinklinio federacijos Didžiosios taurės varžybose alytiškiai pelnė sidabro medalius, o „Meistro kodo“ Lietuvos vyrų tinklinio čempionate pirmą kartą pateko tarp stipriausių keturių šalies komandų.
Alytaus „Ultra“ savo istoriją pradėjo rašyti nuo svarbių pergalių, kurių aistringi Alytaus tinklinio gerbėjai buvo nustoję vilčių sulaukti.
Šis klubas buvo įkurtas seniai ir vienijo mėgėjus. O atgimė „Ultra“ dviejų energingų tinklinio entuziastų Lino Petronio ir Manto Dudavičiaus, kurį tinklinio paslapčių mokė treneris Artūras Sidaras, dėka.
Jie ėmėsi iniciatyvos padaryti tai, ko niekas anksčiau nedarė. Tačiau pradėti nuo nulio nereikėjo.
Alytaus sporto ir rekreacijos centre veikia tinklinio grupės, dirba keturi treneriai (du merginų ir du vaikinų), sugebantys išugdyti gero lygio žaidėjų, 2013-aisiais duris atvėrė Alytaus tinklinio centras, kurio sporto salės lubos yra aukštos ir ji puikiai pritaikyta žaisti tinklinį.
Kai treniruoti „Ultra“ vyrų komandą buvo pasiūlyta ASRC jaunąsias tinklininkes jau daugiau kaip 10 metų ugdančiai Sigutei Kažukauskaitei, iššūkių ji nebijojo, nors aplinkinių replikas ir girdėjo: „Kur tau treniruoti vyrus, būsi jų šešėlyje, tavęs neklausys“.
Tačiau Sigutė taip negalvojo: „Juk esu žemaitė, rietaviškė, kūno kultūros mokytojas sugebėjo įskiepyti man meilę tinkliniui, kurį visa širdimi pamilau nuo penktosios klasės.
2015-aisiais atvykti į Alytų mane prisikalbino dabar jau šviesaus atminimo Napoleonas Andrijauskas, buvęs „Prekyba-Parama” moterų tinklinio komandos vadovas.
Visa mano giminė liko Žemaitijoje, o aš į Alytų atvažiavau viena. Nenusiviliu tokiu savo sprendimu, man Alytus patinka, tik dar dzūkiškai kabėti neišmokau.
Porą metų žaidžiau moterų komandoje „Prekyba-Parama“, kuriai vadovavo treneris Kęstutis Pačėsas, o jam padėdavo didelę patirtį turintis ilgametis moterų treneris Julius Jankauskas.
Žaidžiau ir treniravau jaunąsias tinklininkes. Savo sportinę karjerą baigiau 2018-aisiais.
Tinklinio trenere dabar dirbu vienuoliktas sezonas, turiu tris mergaičių grupes.
Kai „Ultra“ susikūrė, jiems reikėjo pagalbos ir porą metų buvau žaidžiančiojo trenerio Martyno Lyniko iš Lazdijų asistentė.
Jam pasitraukus iš komandos, likau vienintelė trenerė“, – sako S. Kažukauskaitė.
Kai neseniai Alytuje vyko „Meistro kodo“ Lietuvos vyrų tinklinio čempionato finalinis turnyras, alytiškių komanda ir jos trenerė sulaukė gausių žiūrovų aplodismentų ir liaupsių.
Juk „Ultrai“ atstovavo didžioji dalis Alytuje tinklinį pradėjusių žaisti sportininkų, šiemet komandą dar papildė kauniečiai broliai Ignas ir Aurimas Mozūrai, Audrius Kasparavičius, Rapolas Diržinauskas ir antrus metus ekipoje žaidžiantis panevėžietis Matas Navarskas.
Komandos lyderis, daugiausiai pelnantis taškų – Nedas Danulevičius, kuris tinklinį pradėjo žaisti pas alytiškių trenerį A. Sidarą, o dabar per Lietuvos čempionatą pateko į geriausiųjų žaidėjų penketuką.
„Nėra lengva dirbti vyrų komandos trenere. Reikia skirti pakankamai daug laiko, nuolat gilinti žinias, domėtis ne tik tinkliniu.
Lietuvos vyrų čempionate esu vienintelė komandos trenerė moteris. Man tai irgi didelis iššūkis, o tuo pačiu ir nauda, nes iki šiol visą laiką dirbau su mergaitėmis ir moterimis.
Reikėjo užsitarnauti vyrų pasitikėjimą, kad jie mane vertintų ir klausytų. Esu dėkinga tinklinio klubui „Alytaus Ultra“, kadangi turiu didelį jo palaikymą, taip pat žaidėjams, su kuriais kartu galime augti.
Alytuje – daug tinklinį mylinčių žmonių, puikios sporto bazės, turime didelį žiūrovų palaikymą, mums yra didelės galimybės tobulėti.
Be mergaičių, vyrų komandos dar treniruoju ir tinklinio mėgėjas moteris“, – sako alytiškių tinklinio trenerė, kuriai balandžio viduryje sukaks 34-eri.
Ji pripažįsta, kad klubo žaidėjus vis dėlto treniruoti lengviau nei jaunąsias tinklininkes.
„Į klubą ateina jau paruošti žmonės, o mergaites nuo mažens išmokyti žaisti ir jas užauginti iki čempionių – juodas darbas.
„Mes neturime labai didelio pasirinkimo, kas pas mus ateina, su tuo ir dirbame.
Siekiant mergaites užauginti iki čempionių, reikia ne tik sportininkių gerų fizinių duomenų, bet ir geros komandos bei įdirbio.
Lietuvoje tarp miestų labai didelė jaunųjų tinklininkių konkurencija, nėra lengva žengti pergalių keliu“, – teigia S. Kažukauskaitė.
Pasak jos, „Ultrai“ šis sezonas buvo banguotas, bet kai komanda pateko į Lietuvos tinklinio čempionato ketvertą, buvo didelis laimėjimas.
„Tačiau gaila, kad nelaimėjome bronzos. Buvo ir nusivylimo akimirkų, bet mūsų nuotaikos optimistinės.
Komanda jauna, norime augti. Didžiausia mano svajonė – kad mano auklėtinės alytiškės sėkmingai žaistų savo amžiaus grupių šalies čempionatuose, geriausios patektų į Lietuvos rinktinę, o vyrų komanda čempionate siektų nugalėtojų vardų“, – svajones atskleidžia S. Kažukauskaitė.
