Marytė Marcinkevičiūtė
Žinomas Lietuvos gydytojas, ortopedas-traumatologas vilnietis Tomas Vorobjovas, dirbęs keturiose olimpinėse žaidynėse, išgyvena, kad šiandienos sporto medicinos sistema neatitinka aukšto meistriškumo sportininkų kriterijų, sportininkai nesulaukia reikiamų medicinos paslaugų.
„Valdiškas požiūris į sporto medicinos centrus nyksta ir drįstu teigti, kad tik laiko klausimas, kada viskas sugrius“, – įsitikinęs T. Vorobjovas.
Šiandien su šiuo sporto traumų specialistu kalbamės apie jo susižavėjimą sporto medicina jau septintoje klasėje, studijas Tartu universitete, darbą keturiose olimpinėse žaidynėse, nuoširdžią draugystę su Lietuvos kyokushin karate federacija, neseniai sutiktą 60 metų jubiliejų Australijoje, aistrą naujai sporto šakai golfui.
Gimėte įsimintiną dieną – kovo 11-ąją, o šiemet ši data jums dvigubai įspūdingesnė, nes sulaukėte 60 metų jubiliejaus, kurį sutikote toli nuo Lietuvos – Australijoje. Kodėl pasirinkote tą egzotišką šalį?
Sąmoningai pabėgau nuo savo jubiliejaus, norėjosi ramybės, pabūti su šeima.
Jau trylika metų Australijoje, Hobarte, gyvena sūnus Oskaras, kuris baigė doktorantūrą, apsigynė daktaro laipsnį turizmo srityje ir dirba vyr. dėstytoju Tasmanijos universitete.
Su šeima – žmona Spodra Vorobjova, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja, bei dukra Aula Kazlauskiene, Santaros klinikų priėmimo-skubios pagalbos skyriaus darbuotoja – sūnų aplankome kasmet arba kas antrus metai, o šiemet mūsų kelionė buvo penktoji.
Dukrai šiemet irgi sukaks 35-eri, tai ta kelionė į Australiją – savotiška jai dovana. Žmona savo 60 metų jubiliejų sutiko praėjusiais metais.
Keletą dienų pabuvome Melburne, po to skridome į Hobartą, šiek tiek pakeliavome po Tasmaniją, kėlėmės į Pertą, keliavome po Margaret River slėnį ir gėrėjomės nuostabia gamta.
Sugrįžus į namus, savo jubiliejų paminėjome artimiausių žmonių rate. Beje, tą pačią dieną kovo 11-ąją gimė ir mažasis mūsų anūkas Artūras, kuriam neseniai sukako šešeri.
Esate gydytojas traumatologas–ortopedas, sritis susieta su sportu. Jaunystėje buvote rankinio vartininkas. Gal patyrėte sunkių traumų, kad nusprendėte studijuoti sporto mediciną?
Apie šešerius metus rankinį žaidžiau Vilniaus „Tauro“ sporto mokyklos komandoje, kurią treniravo Rimantas Stankevičius.
Tapau daugkartiniu Lietuvos jaunių ir jaunimo čempionu, atstovavau šalies jaunių ir jaunimo rinktinėms.
Traumų nepatyriau. Nebuvo jokių abejonių, ką studijuoti. Nuo septintos ar aštuntos klasės jau žinojau, kur noriu stoti.
Rankinį žaidžiau iki tol, kol nepradėjau studijuoti Tartu universitete medicinos fakultete gydomąją ir sporto mediciną.
Estai mane pažinojo, bandė prisivilioti į Tartu universiteto komandą, tačiau pagrindinį dėmesį skyriau mokslui.
Buvau nuėjęs į porą treniruočių, pamačiau, kad sunku bus suderinti rankinis su studijomis ir baigiau savo karjerą.
Su rankiniu vėliau, kokius gerus penkerius-šešerius metus teko ir padirbėti, padėjau rankininkėms.
Buvau Lietuvos merginų rinktinės, Vilniaus „Eastcon AG-Vilniaus kolegija“, Lietuvos moterų rinktinės gydytojas.
Tartu universiteto gydomąją ir sporto mediciną baigėte 1988-aisiais. Kodėl nepanorote studijuoti Lietuvoje?
Lietuvoje tos specialybės nebuvo, o Tartu universitete tai buvo stipriausias sporto medicinos padalinys Sovietų Sąjungoje.
Reikalavimai buvo ne tokie maži. Viena iš įstojimo į universitetą sąlygų buvo turėti ne mažesnį kaip pirmą sporto atskyrį.
Iki stojamųjų egzaminų reikėjo būti susipažinusiam su sportiniu gyvenimu. Manyčiau, kad tai buvo ypač geras reikalavimas, nes dabar Vilniuje ar Kaune, baigus universitetus, atsiranda atsitiktinių žmonių, kurie, neragavę sporto, įsipaišo į sporto sistemą.
Stojamuosius egzaminus laikėme Lietuvoje ir tuos, kurie sėkmingai juos išlaikė, pasiuntė studijuoti į Estiją, kur mūsų susidarė nemaža bendruomenė.
Kaip tais laikais buvo įprasta, studijavau šešerius metus. Universitete buvo privaloma sporto disciplina, kuri kasmet keisdavosi.
Pirmaisiais metais privaloma buvo sportinė gimnastika, antraisiais – lengvoji atletika, trečiaisiais – plaukimas, o ketvirtaisiais buvo galima pasirinkti, ką nori sportuoti.
Žiemą kartu su sporto medicinos disciplinomis buvo ir slidinėjimas universiteto bazėje, kurioje pratybos vyko dvi savaites. Vasarą dar buvo žaidybinis sportas.
Kaip Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojas, dirbote Atėnų, Pekino, Londono, Rio de Žaneiro ir Tokijo olimpinėse žaidynėse. Kuriose buvo daugiausiai darbo, kuri labiausiai įsiminė?
Tokijo olimpinėse žaidynėse dirbau su Lietuvos sportinio ėjimo rinktine, jos varžybos vyko apie 800 km nuo Tokijo esančiame Sapore.
Tokijo olimpiniame kaimelyje teko būti vos dvi dienas, nes po to išskridome į Saporą.
Olimpinės žaidynės – tai sportininkų svajonių startas. Per jas atsitinka įvairiausių situacijų, budinčiame režime tenka būti 24 valandas.
Per olimpines žaidynes būname pasiskirstę sporto šakomis. Londono olimpinėse žaidynėse padėjau irkluotojams, Rio de Žaneiro ir Tokijo – lengvaatlečiams.
Labiausiai įsiminė ir didžiausią įspūdį paliko pirmosios žaidynės Atėnuose, kuri pajutau olimpinių žaidynių dvasią ir žavesį.
Didelis nesusipratimas buvo Tokijo olimpiada, kai praktiškai buvome uždaryti viešbutyje.
Esu prisilietęs prie daug sporto šakų. Pati pirmoji praktika man buvo dar būnant internatūroje, kai dalyvavau dvejose daugiadienėse dviračių lenktynėse aplink Lietuvą. Darbo buvo nemažai, nes lenktynės be griūčių –ne lenktynės. Po to dirbau su rankinio komandomis, beisbolininkais.
Pastaraisiais metais labai susidraugavau su Lietuvos kyokushin karate federacija, padedu jos sportininkams.
Kuo jums taip patrauklus šis kovos menas?
Berods, 2007-aisiais prieš pasaulio čempionatą Tokijuje tos federacijos prezidentas ir Lietuvos rinktinės vyriausiais treneris Romas Vitkauskas paprašė padėti jų sportininkams per treniruočių stovyklą ir atrankos varžybas.
Buvo labai įdomi patirtis pamatyti pasaulio čempionatą tolimoje ir egzotiškoje šalyje Japonijoje, kuri man yra ypač artima. Norisi ir norisi į ją sugrįžti.
Ir nuo tada užsikabinau, pradėjau dirbti su šios sporto šakos atstovais. Imponuoja šios federacijos sportininkų ir pačios organizacijos darbas, jiems galiu skirti pačius aukščiausius įvertinimus.
Su Lietuvos kyokushin karate federacija yra glaudžiai susijusi ir mano žmona Spodra, su kuria kartu studijavome Tartu universitete ir kuri prie karatė sportininkų prisijungė po kokių 4-5 metų.
Dabar padedame jau trečiai karate atstovų kartai, džiaugiamės jų laimėjimais.
Pirmoje kartoje buvo Darius Gudauskas, Donatas Imbras, Margarita Čiuplytė, kiti, kuriuos saugojome nuo traumų.
Šios sporto šakos atstovai kasmet veža medalius iš pasaulio ir Europos čempionatų, ar galite teigti, kad tai kartu ir jūsų su žmona nuopelnas?
Patiems girtis nepatogu, bet, manau, kad yra ir mūsų šioks toks indėlis. Iki šiol draugaujame su Lietuvos kyokushin karate federacija, nors to laiko lieka vis mažiau.
Su žmona stengiamės pasidalinti krūviu. Jeigu aš negaliu vykti į Europos čempionatus, tai vyksta žmona, o per pasaulio čempionatų atrankos varžybas stengiuosi padėti sportininkams.
Džiaugiuosi, kad kol kas man pavyksta ištrūkti į pasaulio kyokushin karatė čempionatus ir padėti sportininkams.
Jeigu tik būna galimybių, mielai stebiu jų Lietuvos čempionatus.
Iš kokių federacijų dar sulaukiate kvietimų dirbti su jų sportininkais, kadangi sporto medicina dabar yra federacijų rankose?
Labai gaila, bet sporto medicinos aprūpinimo ir mokslinės veiklos situacija pastaraisiais metais tapo apverktina.
Anksčiau prie medikų tobulinimo, finansinio skatinimo daug prisidėdavo Lietuvos tautinis olimpinis komitetas.
Bet buvo nuspręsta, kad kiekviena federacija pati pasirūpins sporto medikais už savo lėšas, gautas iš valstybės.
Medicinos išskaidymas per federacijas – visiškai neracionalus ir, mano akimis žiūrint – didelė nesąmonė.
Kai visa Lietuvos sporto sistema pradėjo byrėti, LTOK prašė mūsų pasidalinti patirtimi dėl medicinos aprūpinimo aukšto meistriškumo sportininkams.
Buvome paruošę projektą ir paskaičiavimus, tačiau projektas nebuvo palaimintas.
Jį perleidome privačiai struktūrai – Medicinos diagnostikos ir gydymo centrui „Hila“, kuris prieš pustrečių metų atidarė naują padalinį – Reabilitacijos ir sporto medicinos centrą.
Naujoji įstaiga plečiasi ir rudens pradžioje tikimės švęsti įkurtuves naujose patalpose Vilniuje.
Reabilitacijos ir sporto medicinos centro plotas išaugo beveik tris kartus – nuo 600 kv. m iki 1700 kv. m.
Labai džiaugiuosi, kad tas projektas su papildymais ir pataisymais yra įgyvendinamas, tai dalinai mūsų svajonių išsipildymas.
Į mūsų pastabas įsiklausoma ir atsižvelgiama. Tačiau tenka apgailestauti, kad viskas daroma privačiomis, o ne valstybės lėšomis ir skiriama ne profesionaliam, o masiniam sportui. Nors poreikis profesionalų reabilitacijai ir medicinos paslaugos yra didelis.
Valdiškas požiūris į sporto medicinos centrus nyksta, drįstu teigti, kad tik laiko klausimas, kada viskas sugrius.
Rudenį jau bus 10 metų, kai specializuojuosi sporto traumų gydyme, tačiau priimu ir klientus su kitais įvairiais nusiskundimais.
Pradėjau nuo vieno pusdienio konsultacijų, o šiandien jau konsultuoju keturis pusdienius per savaitę.
Gal „Hila“ išgelbės tą sporto medicinos griūtį?
Sunku pasakyti ir įvertinti. „Hila“ medicinos diagnostikos ir gydymo centras – privati klinika, rūpinasi savo pelningumu, už ačiū nieko nedaro.
Reabilitacijos ir sporto medicinos centre susidarė nemaža mūsų komandėlė, kartą per savaitę atvažiuoja Dalius Barkauskas.
Norėtųsi dar didesnio specializuoto požiūrio į sportą, todėl atsidarant naujam centrui, bandysime šnekėtis su vadovais, kad tas sporto medicinos padalinys būtų labiau išskirtas.
1999 metais įsteigėte ir privačią kliniką, ar joje irgi dirbate?
Dirbu, tačiau krūvius jau mažiname. Kai kuriuos klientus toje klinikoje dar priimame, bet didėjant krūviui „Hiloje“ ir sau liekant vis mažiau laiko, ateityje privačią kliniką gal teks ir uždaryti.
Elitiniai sportininkai neišvengia traumų, jos susijusios su milžiniškais fiziniais krūviais. Ar daug sportininkų praėjo pro jo rankas, juos pavyko pastatyti ant kojų?
Labai daug, tikrai visus būtų sunku suskaičiuoti. Bendra mano praktika šį rudenį jau bus 37-eri, o iš jų 34 metai atiduoti sporto medicinai. Tai tikrai nemažai.
Didžiąja dalimi dirbau su mūsų garsiaisiais baidarių ir kanojų irklavimo atstovais, lengvaatlečiais, rankininkėmis, jau nekalbant apie visus stipriausius kyokushin karate atstovus.
Karatė atstovai nesižvalgo pro petį, ką čia valstybė duos, jie patys sukūrė savo sistemą ir patys šauniai tvarkosi.
Ši federacija – puikus pavyzdys daugumai mūsų sporto federacijų.
Nuo 2020 metų po pertraukos vėl sugrįžote į Vilniaus „Ryto“ krepšinio komandą. Kaip visur spėjate?
Anksčiau su sostinės komanda dirbau nuo 2010 metų, kai mane prisišnekino Gedvydas Vainauskas.
Per penkerius-šešerius metus sukaupiau įdomios patirties, kiekvieną savaitę po du-tris kartus su komanda tekdavo važinėti.
Krūvis buvo beprotiškas, kitiems darbams laiko beveik nelikdavo, kentėdavo šeima, todėl nutariau pasitraukti.
2020-aisiais, suderinus sau naudingesnes sutarties sąlygas, kai nereikia dalyvauti treniruotėse ir su komanda važinėti, o rūpintis daugiau medicinos vadybos klausimais, sugrįžau.
Ar Lietuvos yra daug sporto medikų?
Jų nėra labai daug. Studijų metais Tartu kiekviename kurse mokydavosi apie 10 būsimųjų specialistų iš Lietuvos.
Ne visi jie baigdavo mokslus, dirbdavo sporto medicinos srityje. Labai gaila, bet 1990-2000 -aisiais daug kas paliko tą specialybę.
Šiais laikais tą spragą bando užpildyti Vilniaus universitetas ir Lietuvos sporto universitetas.
Tačiau jie išleidžia, berods, po vieną ar po du sporto medikus ir bėda ta, kad studentai tą specialybę renkasi atsitiktinai.
Anksčiau sporto medikų buvo nemažas trūkumas, o dabar jau yra pasirinkimas.
Tačiau profesionaliame lygmenyje gerų sporto gydytojų dar trūksta, federacijose krūvis daugiausiai tenka kineziterapeutams.
Reikėtų kalbėti apie tai, ar gydytojas kaip fizinis asmuo reikalingas treniruotėse, varžybose.
Anksčiau prie kiekvienos komandėlės būdavo po gydytoją, manau, tai irgi nebuvo teisingas sprendimas.
Atsirasdavo tam tikri juridiniai momentai. Nemaža dalis jų prarado licencijas vien dėl to, kad nedirbo kažkokioje pastovioje akredituotoje gydymo įstaigoje.
Ką daryti, norint negauti traumų?
Nereikia persitreniruoti, nes tai yra didžioji gautų traumų pasekmė. Kad taip neatsitiktų, turi būti atitinkamos reabilitacijos priemonės, profesionali kūno priežiūra, labai svarbus būna atsigavimas.
Ir, žinoma, būtinai reikia neuždelsti, pasirodžius pirmiesiems negatyviems požymiams.
Jiems pasirodžius, reikėtų kreiptis į medikus ir, viską įvertinus, rimtesniems pažeidimams užbėgti už akių.
O jau patyrus traumą, kaip greičiau atsigauti?
Kalbant apie profesionalųjį sportą, šiais laikais yra nemažai priemonių. Ženkliai pagerėjo diagnostika, yra magnetiniai rezonansai, funkcinio stovio įvertinamas prieš operaciją ir po jos, egzistuoja įvairios metodikos, galimybės tuos parametrus sekti reabilitacijos metu ir t. t.
Gerokai patobulėjo metodikos pačių operacijų metu ir po jų. Tai – plazmos, vairių medikamentų suleidimas, fizioterapinių priemonių naudojimas. Tik norėtųsi, kad visa tai sportininkams būtų pasiekiama.
Ar sporto gydytojai turi laisvalaikį, kaip jį praleidžiate?
Mėgstu muziką, skaitau knygas. Po Rio olimpinių žaidynių su žmona susižavėjome golfu, mėgstu prie namų pasikrapštyti.
Golfą žaidžiu „Vilkės golfo klube“ Kamorūnų kaime, už Leipalingio. Per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes golfas buvo parodomoji sporto šaka, tai per laisvą dieną lengvosios atletikos treneriai Inga Juodeškienė ir Kęstutis Jezepčikas mane nusivežė ir įtraukė į golfą.
Džiaugiuosi, kad kuo toliau, tuo labiau mūsų sąlygos leidžia golfą žaisti ištisus metus.
Kokia jūsų, garsaus Lietuvos sporto gydytojo, ortopedo-traumatologo didžiausia svajonė?
Labai laukiu Reabilitacijos ir sporto medicinos centro įkurtuvių naujose patalpose, taip pat noriu, kad pailgėtų mano laisvalaikis.
