Marytė Marcinkevičiūtė
Retam pavyksta būti ir geru sportininku, ir geru treneriu. Lietuvos vyrų nacionalinės vandensvydžio rinktinės vienas trenerių ir Kauno plaukimo mokyklos komandų strategas Rimvydas Šimanskas – vienas jų.
Jis praeityje – reprezentacinės Kauno „Bangos“ komandos ir Lietuvos rinktinės žaidėjas, o dabar jo vadovaujami kauniečiai – daugkartiniai šalies įvairių amžiaus grupių čempionatų medalininkai.
Vasario 14 d. R. Šimanskas sutiko 60 metų jubiliejų ir yra kupinas jėgų toliau sėkmingai ugdyti jaunąją kartą.
Kai jo paklausėme, kokių savybių savyje reikia išsiugdyti, siekiant sėkmės būnant ir žaidėju, ir treneriu, jis atsakė: „Pirmiausiai – reikėtų būti atsidavusiam tai sporto šakai, turėti daug žinių, mokėti komunikuoti su savo auklėtiniais ir juos suprasti, žinoti jų galimybes ir mokėti pareikalauti, kad rimtai treniruotųsi ir tobulėtų.
Reikia labai daug kantrybės. Sportuojant viskas nukreipta į asmeninius gebėjimus ir pasiekimus, o treneris visą laiką turi galvoti ne apie save, o apie savo auklėtinius. Gebėjimas prie jų prisitaikyti, pakeisti savo nuomonę ir planus – irgi labai svarbu.
Jei matai, kad kažkas ne taip – reiškia ne taip daroma. Visą laiką reikia analizuoti, kodėl taip atsitiko.
Trenerio darbas, manyčiau, sunkesnis, nei sportininko, kuris tik siekia įgyvendinti užduotis ir planus, kuriuos numato treneris.
Geram žaidėjui, kokio lygio jis bebūtų, tarsi būna parašyta, jog jis bus geras ir treneris.
Ar galite pasakyti, kur jus lydėjo didesnė sėkmė: žaidžiant ar dirbant treneriu?
Kokio lygio buvau žaidėjas, savęs būtų neetiška vertinti, o kaip dirbu treneriu – visi mato.
Tos svarstyklės neturėtų nulinkti nei į kairę, nei į dešinę, abiem pusėms duočiau po 50.
Kai aktyviai žaidžiau, buvo lengviau ir geresnės treniruočių sąlygos, galėjau susikoncentruoti tik į vieną darbą.
Dabar, kai esu treneris, reikia atlikti nemažai kitų darbų, kurie gerokai apsunkiną tą, ką darau.
Treneriai yra skirstomi į trenerius-žaidėjus, trenerius – administratorius, trenerius – patarėjus ir t. t. Aš likau žaidėjų treneris.
Kauno plaukimo mokykloje dirbate nuo 2011 metų, žaidėjus ugdote nuo mažumės. Ar jaunimą dabar sunku prikalbinti lankyti vandensvydį?
Kai baigiau savo karjerą, dar šiek tik žaidžiau veteranų komandoje iki 50 metų.
Pasiūlius dirbti treneriu, išsilaikiau licenciją, kad galėčiau ugdyti vaikus. 2023-aisiais vasarą baigiau Lietuvos sporto universitetą ir dabar esu visavertis treneris.
Dabar jaunimą gerokai sunkiau prikalbinti ateiti į vandensvydį, nes daug įvairiausių pagundų.
Jaunystėje visi lankėme vieną ar kitą sporto šaką ir, priklausomai nuo mikrorajono, kuriame gyvenome, ar šeimos ypatumų, kada artimieji buvo sportininkai, rinkdavomės mėgstamą sporto šaką.
Sportas man buvo tramplinas į gyvenimą, norėjosi kažką padaryti, pasiekti.
Dabar jaunimas turi didesnių galimybių ir be sporto, daug kas pirmenybę teikia mokslui.
Kai sportininkai artėja prie mokyklos baigimo, daug kas meta sportą ir ruošiasi egzaminams. Jie sunkiai suderino sportą ir mokslą.
Kiek dabar treniruojate vandensvydžio žaidėjų?
Dvi grupes po 15 vaikinų, dar turiu vyrų komandą, dalyvaujančią Lietuvos čempionate.
Viena mano grupė – pradinio rengimo, o kita – irgi pradinio rengimo, bet jau pažengusių, jie dalyvauja Lietuvos vaikų pirmenybėse.
Į grupes priimame vaikus nuo septynerių, bet treniruojasi ir šešiamečiai.
Praktika rodo, kad priimti tokio amžiaus vaikus yra labai naudinga visiems treneriams.
Pradinukus pirmiausiai išmokau plaukti, po to supažindinu su vandensvydžio technika, kokie yra skirtumai tarp plaukimo ir vandensvydžio ir t. t.
Su vaikais ypač įdomu ir malonu dirbti, nes greitai ateina rezultatas: jau po mėnesio, pusmečio pamatai, kaip jie stiprėja, tobulėja.
Dar būnu kviečiamas ir į Lietuvos vyrų nacionalinę rinktinę, kurioje žaidžia keli buvę mano auklėtiniai, padėti pagrindiniams jos treneriams, vykstame į tarptautines varžybas, stovyklas.
Kiek metų prireikia išugdyti gero lygio žaidėją ir ar nenusvyra rankos, kai atsiranda problemų?
Septynerių-aštuonerių metų, o rankos nenusvyra, noras dirbti nepradingsta. Esu didelis vandensvydžio patriotas, tai mano gyvenimas, iš jo užsidirbu duoną.
Susidūręs su viena, kita problema, iš pradžių labai nervindavausi, tačiau dabar sukaupiau nemažai patirties, išmokau save valdyti, nors, žinoma, ne visada tą pavyksta padaryti.
Prisimenu, kaip pirmuosius žingsnius vandensvydyje žengė ir tobulėjo vienas mano mokinių Danielius Vitkauskas, kuris dabar žaidžia „Žaibo“ komandoje.
Jis buvo mažutis, silpnutis vaikas ir grupėje, kurioje jis treniravosi, savo žaidimu iš kitų niekuo neišsiskyrė, daugiau sėdėjo ant atsarginių suolelio.
Trenerio darbe viena svarbių savybių – kantrybė, reikia išlaukti. Prisimenu, savo kolegoms tada sakiau: palaukite, Danielius tikrai bus geras žaidėjas.
Žinojau, kad vaikai ir jų galimybės keičiasi kone kas mėnesį. Taip ir atsitiko, dabar Danielius – vienas perspektyviausių Lietuvos vandensvydžio žaidėjų.
Nemažai auklėtinių, kurie atrodė geri, perspektyvūs, metė sportuoti.
Sąlygas sportuoti turime neblogas. Baseinus mums nuomoja Plaukimo mokykla.
Triskart pratybos vyksta „Girstutyje“ ir keturiskart – „Dainavos“ baseine. Treniruojamės kiekvieną dieną, visas dėmesys sutelktas vaikams.
Poilsio dienų neturiu, jų man ir nereikia. Trenerio darbe pats sudėtingiausias ir sunkiausias momentas – kai dirbi, investuoji, stengiesi, o sportininkas ima ir meta žaisti.
Jeigu reikėtų sudaryti visų laikų geriausių savo auklėtinių simbolinę rinktinę, ką į ją pakviestumėte?
Nenorėčiau įžeisti tų, kurių neišvardinsiu. Yra išskirtinių žaidėjų, kurie atsiduoda tai sporto šakai.
Tai – Gvidas Zurza, Ernestas Pumputis, Danielius Vitkauskas, iš jaunesnių žaidėjų – Mantas Patašius, kurie dalyvavo Europos čempionato atrankos varžybose, Šiaurės Europos ir Baltijos šalių čempionatuose, Europos Tautų taurės turnyruose.
Kauno plaukimo mokykloje kartu dirbate su broliu Artūru Šimansku, kaip este pasiskirstę darbais?
Brolis turi savo grupes, o aš savo. Artūras dabar dirba tik su pradinio rengimo grupėmis.
Kai kurie jo vaikai ateina treniruotis pas mane, bet jų į grupes neskirstome, nėra jokios konfrontacijos.
Visi vaikai yra Kauno plukimo mokyklos, mes padedame vienas kitam, kad grupės būtų užpildytos, ir dirbame.
Ar treniruojate tik vaikinus, ar į grupes bandote kviesti ir merginas?
Treniruojame tik vaikinus. Anksčiau turėjome 12 merginų, kurios savo karjerą pradėjo nuo plaukimo.
Joms jau buvo 14-15 metų, turėjo kitų interesų ir po truputį jos pradėjo byrėti. Su jomis baigėme darbą.
Iš tos grupės liko viena sportininkė, dabartinė mano padėjėja Gabrielė Brovkaitė. dirbanti su pačiais mažiausiais vaikais.
Ji mokosi LSU, vandensvydis šiai trečiakursei labai patinka ir nori būti šios sporto šakos trenere. Kaip studentei, Gabrielei sudarytos visos sąlygos dirbti trenere.
Norėtųsi, kad tos pamainos būtų ir daugiau, tačiau nematyti, kas galėtų prisijungti prie mūsų.
Mokyklai dviejų etatinių vandensvydžio trenerių tikrai per maža. Viename mūsų baseinų dirba apie 10 plaukimo trenerių, o vandensvydžio specialistų visoje mokykloje tėra vos du.
Tačiau didžiausia – ne trenerių, o vandens problema. Skirtingų amžiaus grupių sportininkai negali treniruotis visi kartu, juos reikia atskirti. O vandens nėra. Negalime treniruotis ir visoje aikštėje, mums skirti keli vandens takeliai, kuriuose pratybos yra nevisavertės. Visą aikštę gauname tik savaitgaliais.
Prioritetas yra skiriamas plaukimui, o mums kas liko. Geriau būna „Girstutyje“, kur kas tris dienas gauname penkis takelius, todėl daugiau pasižaidžiame.
Kol renovuojamas Elektrėnų baseinas, dukart per savaitę priimame „Žaibo“ komandą, jai skiriame savo aikštės dalį.
Šešiskart Lietuvos čempionai elektrėniškiai „Dainavos“ baseino sporto salytėje stiprėja fiziškai, o vakare „Girstučio“ baseine plaukia.
„Žaibas“ dirba pagal savo programą, o mes – pagal savo.
Vasario 14 dieną sutikote 60 metų jubiliejų, todėl norisi prisiminti jūsų sportinę karjerą, kai didžiajame vandensvydyje praleidote 11 metų (1982-1993 m.). Kokie užplūsta prisiminimai?
Buvo labai geras, smagus laikas. Niekada neužmiršiu 1981-aisiais Kaune „Girstučio“ baseine vykusios SSRS moksleivių spartakiados, kurioje tarp 15 respublikų užėmėme septintą vietą. Man irgi gerai sekėsi žaisti.
Tada kilo mintis mūsų 16-17 metų žaidėjų pagrindu sudaryti „Raudonajam spaliui“ (treneris Jonas Čirūnas) alternatyvią profesionalią „Bangos“ komandą.
Per Kūčias, dalyvaujant mūsų treneriui Vitalijui Alekperliui, buvome pristatyti Radijo gamykloje, ir buvusi moksleivių spartakiados komanda pradėjo debiutą SSRS pirmenybėse.
Kadangi kartu žaidėme nuo vaikystės, buvome gerai susižaidę, SSRS pirmenybėse „Banga“ dalyvavo, berods, aštuonis sezonus iki pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo.
Tiesa, žaidėjai keitėsi, bet komandos branduolys išliko tas pats. Rodėme neblogus rezultatus, dalyvavome daugelyje tarptautinių turnyrų.
„Bangos“ komandoje prabėgo mano pagrindinė sportinė karjera. Artėjant Lietuvos nepriklausomybei, buvo paskelbta, jog komandos daugiau nebebus, nedalyvaus SSRS pirmenybėse ir Radijo gamykla jos daugiau nefinansuos.
Dingo ir „Girstučio“ baseinas, kuriame treniravomės, jame buvo išleistas vanduo, atsirado kažkokie sandėliai.
Ir tik po Londono olimpinių žaidynių, kai Rūta Meilutytė tapo olimpine čempione, baseiną buvo nutarta atnaujinti.
Malonus sutapimas: tame baseine pradėjau savo karjerą, ją tęsiau, o dabar į jį vėl sugrįžau ir dirbu.
Kaune duris atvers dar du nauji plaukimo baseinai Šilainiuose ir Panemunės rajone, juose vanduo bus gilus, tinkamas žaisti vandensvydį.
Planuojamas ir 10 takelių plaukimo baseinas Aleksote. Manau, kad kiekviename mikrorajone turėtų būti po baseiną.
Vandenyje visko pasitaiko, ar aktyviai sportuodamas buvote patekęs į keblias situacijas?
Tos keblios situacijos nebuvo išskirtinės, susietos su kažkokiais savo vidiniais nepatogumais.
Juos patyrus, buvo ganėtinai sunku, tačiau keblias situacijas stengiausi įveikti ir savo būsenų neparodyti komandos draugams.
Per vieną turnyrų teko žaisti sulaužytu pirštu, izoliacija jį suteipuodavau ir, nepaisydamas didelio skausmo, žaidžiau visą turnyrą.
Teko žaisti ir kentėti mėšlungiui sutraukus abi kojas. Vandenyje stengiausi daryti įvairius judesius, kad atsipalaiduotų raumenys.
Į vandensvydį patekote ne iš karto: lankėte plaukimą, futbolą, tinklinį. O kas nulėmė, jog pasirinkote būtent vandensvydį, kas turėjo didžiausios įtakos?
Brolis Artūras. Labai patogioje vietoje buvo plaukimo baseinas: nuo namų iki jo – trys minutės kelio pėsčiomis.
Plaukimas buvo ne man, visiškai netiko. Į tinklinio treniruotes reikėjo važiuoti labai toli per visą miestą.
Patiko futbolas, būčiau toliau jį lankęs, bet treneris kažkur pradingo. Kai neturėjau savęs kur išreikšti, ketvirtoje klasėje brolis prikalbino lankyti vandensvydį, kurį pats lankė.
Jis mane nusivedė pas jauną trenerį Algirdą Statkevičių, kuris labai mokėjo dirbti su vaikais ir su jais bendrauti.
Treneris visiems patiko ir vandensvydis mane užkabino. Treneriui pavyko suburti gerą jaunų žaidėjų komandą, tapome Lietuvos vaikų, jaunių, jaunimo čempionais.
Esate ne tik Kauno plaukimo mokyklos, bet drauge su Blagoje Ivovičiumi ir Anatolijumi Asajavičiumi dirbate su Lietuvos vyrų nacionaline rinktine. Kokie rinktinės pasiekimai papuoštų jūsų trenerio karjerą?
Dar buvau ir Lietuvos U17 rinktinės treneris, keturiskart dalyvavome Europos jaunimo čempionato atrankos varžybose.
Tačiau dabar kauniečiai neturi tos amžiaus grupės žaidėjų ir U 16 bei U 18 rinktinių, dalyvausiančių Europos čempionatų atrankos varžybose, treneriai yra kiti.
Mano trenerio karjerą labai papuoštų Lietuvos vyrų nacionalinės rinktinės patekimas į Europos čempionato finalinį turnyrą.
Rinktinei tikrai atstovauja daug gerų žaidėjų ir, jeigu pasikeistų Europos vyrų čempionato formatas, kaip jaunimo ir jaunių rinktinėms, tai padidėtų komandų skaičius.
Tada atsirastų didesni šansai patekti į Europos čempionato finalinį etapą. Tai būtų didžiulis Lietuvos vandensvydžio pasiekimas ir mano trenerio karjeros aukštuma.
