Marytė Marcinkevičiūtė
Ilgametė Lietuvos moterų sporto asociacijos prezidentė, o dabar valdybos narė, sveikos gyvensenos puoselėtoja kaunietė Joana Bartaškienė vasario 9 dieną sutinka 75 metų jubiliejų.
„75-eri!? Ir daug, ir kartu smagu, kad jų dar nejaučiu, esu pakankamai dar stipri ir pajėgi. Galiu lenktyniauti su 50-ėmis fizinėse veiklose. Mūsų amžiuje našta labai priklauso nuo sveikatos stovio ir minčių galvoje. Kalbu iš patirties: kaip galvosi, taip ir jausiesi.
Nuo 1969-ųjų iki šių dienų esu aktyvioje veikloje. Jeigu savo darbo vietoje ir nukrisčiau, tai ne tragedija. Čia garbė, nes ir ne viena balerina numirė scenoje.
Dabar gyvenu auksinio amžiaus gyvenimą. Kol dar sveikata veža, mūsų amžius dar nėra toks senas. Todėl ir savo sveikatingumo grupių moteris vadinu „Subrendusiu jaunimu“, mes išgyvename antrąją jaunystę“, – mintimis dalijasi su „Auksinio amžiaus“ grupėmis 27 metus dirbanti J. Bartaškienė. .
Kaip ir jaunystėje, esate tokia pat nenustygstanti vietoje, žvali, charizmatiška, gražiai pasipuošusi, su plačia šypsena veide, jus sunku ir įsivaizduoti kitokią. Kur semiatės tiek jėgų, iš kur trykšta tas sveikatos šaltinis?
Tą energiją, matyt, paveldėjau iš tėvų, o dabar padeda aktyvus gyvenimo būdas, pozityvumas ir bendravimas su puikiais bendraminčiais, motyvacija vieni kitiems ir palaikymas.
Aš mėgstu sakyti, kad per gyvenimą reikia eiti su šypsena, švęsti gyvenimą, nes nežinau, kas tavęs laukia rytoj.
Labai svarbu surasti savo mėgstamą veiklą ir ja užsiimti. Džiaugiuosi kiekviena diena, o svarbiausia – sėdžiu mėgstamo darbo rogėse. Darbas mane veža ir suteikia energijos.
75-eri moteriai – daug, gyvenimo saulėlydis ar kaip jums – pats gyveno siautulys?
Kai pamačiau, kad 90-96 metų žmonės yra pilno proto ir dar turi energijos, tai tie 75-eri moteriai – tikras gyvenimo džiaugsmas.
Nesame senutės. Su 50-metėms ir jaunesnėms moterims galėtume lygiaverčiai lenktyniauti bėgimo varžybose, įvairiuose judumo renginiuose.
Todėl vyresnio mažiaus moteris ir agituoju: judėkite! Pažiūrėkite, kaip šiandien atrodo mūsų senjorės – tikrai perpus jauniau, nei atrodė mūsų mamos ir močiutės.
Jūsų diena prasideda žvalios mankštos pratimais ir baigiasi vėlai vakare moterų fizinio aktyvumo pratybomis. Kaip į visa tai reaguoja jūsų vyras, matydamas savo žmoną užimtą visą dieną?
Džiaugiuosi, kad gyvenu aktyviai, esu darbinga. Dirbu jau 56 metus ir, jei sveikata leis, tikrai darbuosiuosi iki 80-ies, nes mano grupių moterų amžius – 60 plius iki 86-erių.
Gal tai mane ir veža, nes myliu savo darbą. Atėjusi į pratybas užmirštu visas savo bėdas, moteris uždegu savo energija ir pati pasisemiu to paties.
Esame stipri moterų bendruomenė, visos norime judėti, nes vien judesys išgydo daugybę ligų.
Su moterimis esame sutarusios: neaptarinėti ligų ir anūkų, nes reikia turėti savo gyvenimą ir būti pasitempusiomis. Mus vienija ne tik sportas, bet ir bendrystė, pašnekesiai.
O vyras supratingas, pats buvo aktyvus iki 77-erių ir tik dabar poilsiauja. Jis visada mane palaiko, o kartais ir pristabdo.
Jis mane pažinojo nuo 12 metų, kai Kauno sporto halėje dirbo energetiku. Aš tuo metu treniravausi, dalyvaudavau varžybose.
Su vyru esame pasiskirstę darbais ir vienas kitą papildome, panašūs mūsų charakteriai.
1995-aisiais įkūrėte aerobikos klubą „Joana“, kuris gyvuoja iki šiol, dirbate su sveikatingumo grupėmis „Auksinis amžius“, kuriose pratybas lanko 200 moterų, iš jų net 100 šoka. Pasidalykite savo įžvalgomis: kaip jums pavyko suburti tiek daug moterų, kiek kartų per savaitę sportuojate?
Visada turėjau daug sportuojančių. Ir vaikų, ir moksleivių, studentų ir įvairaus amžiaus moterų.
Galbūt todėl, kad dirbu iš širdies, su visu savo žinių bagažu, ir į darbą visą gyvenimą einu kaip į šventę.
Ir dabar turiu 10 savaitinių valandų per savaitę treniruotėms.
Jūs ne tik sportuojate su senjorėmis, bet ir savaitgaliais įvairiuose miestuose, rajonuose Trečiojo amžiaus universiteto lankytojams skaitote paskaitas. Ką jose akcentuojate, ką motyvuojate?
Jau 12 metų esu lektorė, dalyvauju Lietuvos visuomenės sveikatos biurų ir Trečiojo amžiaus universiteto veiklose, motyvuoju, vedu užsiėmimus.
Trečiojo amžiaus universiteto siekis – suteikti galimybę vyresnio, pensinio amžiaus žmonėms dar daug metų išlikti aktyvia visuomenės dalimi ir turėti galimybę džiaugtis šviesia senatve.
Su treniruotėmis ir užsiėmimais važinėju po įvairius Lietuvos miestus, rajonus, organizacijas. Uždegu žmones aktyviam gyvenimui, judėjimui ir gyvenimui be vaistų.
Trečiojo amžiaus universitetai leidžia senjorėms toliau mokytis, tobulėti, turėti savo gyvenimus, o ne reguliuoti vaikus ir anūkus.
Dažnai sakau, kad žmonės turi gyventi čia ir dabar, nes gyvenimas iš esmės – tai judėjimas.
Jei man anksčiau kas nors būtų pasakęs, jog sulaukus pensijos bus taip gera, atsidarys ne tik durys, bet ir langai, tikrai nebūčiau patikėjusi.
Jaunystėje buvote pajėgi gimnastė, sporto meistrė, atstovavote Lietuvai dvejose SSRS moksleivių spartakiadose ir dvejose SSRS tautų spartakiadose, 1960–1968 -aisiais tapote daugkartine Lietuvos sportinės gimnastikos čempione. Prisiminkite tą laikotarpį?
Nuo septynerių lankiau baletą, buvau geriausiųjų penketuke, 1959-aisiais pasirodėme televizijoje.
Sekėsi gerai. Tačiau penktoje klasėje pamačiau, jog mano klasiokė Lina Stalgytė antrus metus lanko sportinę gimnastiką.
Susidomėjau jos pasakojimais apie špagatą, virvutes, buomą, lygiagretes ir pasiprašiau, kad ir mane nusivestų į treniruotę.
Galvojau: jūs, gimnastės, džiaukitės, mane priėmusios, nes esu balerina, o dabar noriu būti gimnastė.
Ir čia sekėsi gerai. Kasmet buvau Lietuvos moksleivių čempionė visų atskyrių programose.
Besimokydama devintoje klasėje, 1965-aisiais įvykdžiau kandidatės į meistres normatyvą.
Tačiau čia mano sportinė karjera pusmečiui sustojo. Per vienas varžybų susilaužiau ranką.
Negalėjau treniruotis visa jėga, nepadėjo jokios procedūros ir gydymas – teko darytis operaciją.
Iki studijų Kūno kultūros institute mane treniravo prityrusi Aldona Simanavičienė, o pirmaisiais studijų metais – Vaclovas Kazlauskas.
Institutui atstovavau Kazanėje vykusiose sąjunginėse aukštųjų mokyklų sportinės gimnastikos varžybose.
Labai įsiminė Lietuvos moksleivių spartakiados ir 1967 metais vykusi SSRS tautų spartakiada Maskvoje. Joms ypač rimtai ruošiausi, nes tai būdavo svarbiausios metų varžybos.
Kažkodėl prisimenu ir 1964 metaisArteke vykusias pionierių žaidynes, kuriose mes, Kauno „Saulės“ gimnazijos moksleivės, laimėjusios varžybas Lietuvoje, iškovojome teisę startuoti Arteke.
Tapome savo pogrupio nugalėtojomis. Tada lankiau septintą klasę ir labai didžiavausi tuo pasiekimu.
Po varžybų mus fotografavo, kalbino žurnalistai, jautėmės devintame danguje.
Savo ateitį susiejote su sportu, 1972 metais baigėte Kūno kultūros institutą ir Kauno gimnastikos sporto mokykloje pradėjote dirbti trenere-choreografė, 1976–2009 -aisiais buvote Lietuvos veterinarijos akademijos Kūno kultūros katedros dėstytoja. Kaip dabar vertinate tuos metus?
Kaip trenerei, tau buvo ypač puikus laikotarpis. Dar studijuojant KKI ketvirtame kurse paruošiau keturias kandidates į sporto meistres, jos pateko kandidatėmis į Lietuvos rinktinę.
Kauno gimnastikos sporto mokykloje, kuriai pradėjo vadovauti mano trenerė A. Simanavičienė, dirbau choreografe ir trenere.
Gerai sekėsi atrinkti sportininkes į grupes. Vaikščiojau po mokyklas, mokytojai mane įleisdavo į klases.
Dirbdavau netgi šeštadieniais ir sekmadieniais, savo auklėtines mokiau sudėtingų pratimų elementų.
Mano trenerė sakydavo: „Tai tu nusinešk savo „raskladuškę“ ir gyvenk toje salėje“.
Lietuvos veterinarijos akademijoje atsiradus laisvam dėstytojos etatui, 1976- aisiais buvau pakviesti ten dirbti.
Manęs laukė daug iššūkių, nes galvojau, jog be sportinės gimnastikos nieko daugiau nesugebėsiu.
Tačiau darbas sekėsi, labai susigyvenau su studentais, ten išdirbau daugiau nei 30 metų.
Akademijoje pradėjau propaguoti aerobiką, gražiai pasipuošusios, su spalvotais kamuoliais ar lankais dalyvaudavome įvairiuose paraduose, studentų žaidynėse.
Per Maskvos olimpines žaidynes 15 mano auklėtinių, aerobikos entuziasčių dalyvavo iškilmingame žaidynių atidaryme ir atliko parodomąją programą.
Mums atsiuntė programą ir pradėjome ruoštis tam pasirodymui. Maskvoje repeticijos vyko dvi savaites dukart per dieną.
Sportininkės gavo aprangas, buvo apgyvendintos viešbutyje, maitinamos. Jos į namus grįžo laimingos ir su daugybe įspūdžių, dėkojo man už įdėtą darbą.
Esate aerobikos pradininkė Lietuvoje, šios sveikatingumo krypties propaguotoja, metodinių leidinių aerobikos instruktoriams autorė, 1997 -aisiais parašėte knygą „Aerobika namuose“, jums suteiktas Lietuvos nusipelniusios trenerės vardas. Ar dabar galite teigti, kad aerobika prigijo Lietuvoje?
Iš masinės aerobikos susikūrė sportinė aerobika, o vėliau – aerobinė gimnastika, garsinanti Lietuvos vardą tarptautinėse varžybose, pasaulio čempionatuose.
Tai labai graži ir naudinga, ypač mergaitėms ir merginoms sporto šaka, ji Lietuvoje tikrai prigijo.
Vyrams paduok futbolo ar krepšinio kamuolius ir jie žais. O merginoms, moterims labai svarbu muzika, reikia užsidaryti salėje, prieš veidrodį atlikti įvairius judesius, pasikraipyti.
Kai pradėjo kurtis daugiau aerobikos grupių, po to ir klubų, entuziastės pasidarė drąsesnės.
1993-iaisiais vienos pirmųjų įstojome į Lietuvos asociaciją „Sportas visiems“, darbų dar labiau pagausėjo.
Nuo 2007-ųjų net 17 metų vadovavote Lietuvos moterų sporto asociacijai, kurie darbų labiausiai įsiminė, ar esate patenkinta dabartine asociacijos veikla?
Visus 17 metų per Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ festivalio Palangoje atidarymui kūriau masinius pratimus, stengiausi, kad žiūrovams būtų linksma ir malonu juos žiūrėti.
Organizuodavome 16 respublikinių masinių renginių, o dabar dirbame tik pagal fizinio aktyvumo projektus, todėl mūsų veikla jau visai kitokia.
Gerai, kad priklausome Lietuvos asociacijai „Sportas visiems“, tai susiburiame du kartus per metus dideliuose renginiuose.
Lietuvos moterų sporto asociacija jau įžengė į 33-iuosius. Dabar jai vadovauja VDU Sporto centro fizinio rengimo trenerė, sveikos gyvensenos ekspertė, biomedicinos mokslų daktarė Asta Mockienė.
Ji ankstesniais metais asociacijoje buvo mano pavaduotoja ir su ja jau 30 metų viską darėme kartu.
Kai asociacijos kišenės tuščios, jai dabar vadovauti nėra lengva, tačiau prezidentė sukasi kiek galėdama iš paskutiniųjų.
Labai džiaugiamės, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos viceministru tapo kelis dešimtmečius mūsų patikrintas žmogus Giedrius Grybauskas, kuris moka rašyti europinius projektus, bendrauti su visais, yra pakankamai jaunas ir energingas.
O svarbiausia – Giedrius puikiai žino, ko reikia masiniam sportui, todėl su jo atėjimu į ministeriją viliamės, kad mūsų gyvenimas pagerės.
Metai bėga, o jums veiklų nemažėja, netgi dairotės naujų, ar nesijaučiate pavargusi nuo darbų, nesinori ramybės?
Tikrai ramybės dar ilgai neturėsiu, nes turiu daug planų ir svajonių. Manau, kad su dangaus pagalba man pasiseks.
Labai džiaugiuosi, kad mano moterys yra pasitempusios, išgražėjusios, yra žingeidžios, viskas joms įdomu.
Jos visur spėja ir nesiskundžia, jog piniginėse vėjai švilpauja – susitaupo ir išvykoms, ir pramogoms, ir koncertams.
Nieko negirdėti apie jūsų sūnus Artūrą ir Martyną, ar ir jie tokie fiziškai aktyvūs?
Vyresniajam sūnui Artūrui – 53-eji, jaunystėje jis trumpai lankė boksą, o ilgiau – tautinius šokius. Jo vaikams Rokui – 30 metų, o Jokūbui – 26-eri.
211 cm ūgio Rokas žaidė krepšinį ir dabar gyvena Amerikoje. Irgi dvimetrinis (211 cm) Jokūbas gyvena Lietuvoje, dirba teniso treneriu.
Jo jaunesnysis sūnus Martynas jau 20 metų gyvena Velse su šeima. Anūkei Robertai – 22-eji, baigė koledžą, dirba. Jie dažnai atvažiuoja į Lietuvą.
Kai visa diena taip užimta, ką mėgstate veikti atokvėpio valandėlėmis?
Laisvalaikiu kuriu pratimų kompleksus ir šokius savo „Auksinio amžiaus“ moterims. Renku medžiagą paskaitoms, vaikštau pas šeimos draugus, gimines ir drauges.
Retkarčiais lankausi koncertuose, teatruose, nes beveik visus vakarus dirbu, o dienos metu rūpinuosi vyru Albinu.
Kartais anksti ryte žiūriu TV serialą ir būtinai žinias. Man labai svarbi politika, pergyvenu dėl Lietuvos ateities. Kartais apsilankau bažnyčioje ir meldžiu pasauliui Taikos.
Ar dar turite neįgyvendintų svajonių ir tikslų, gal mintyse – ir autobiografinė knyga?
Visada žiūriu į priekį, be svajonių negalima gyventi. Jų turiu ir aš: neišmokau groti pianinu, nepabuvau dar aktore.
O kai dėl knygos, tai mano gyvenimas tikrai yra įdomus: daug įspūdžių, kelionių, žmonių, esu pripratusi prie žmonių.
Jeigu sulauksiu 80 metų, galėsiu atskleisti daug įdomybių iš savo praeities, jeigu kam bus įdomu.
