Marytė Marcinkevičiūtė
Vienoje šeimoje – vien irkluotojai: nuo 1949 metų – apie 30 trijų kartų atstovų. Tokia unikalia šeimyna labai didžiuojasi spalio 3 d. 60 metų jubiliejų sutikusi ilgametė irkluotoja, knygų apie irklavimą autorė Rima Liutkaikytė-Karalienė.
Paklausta, koks virusas jau trečios jų šeimos kartos atstovus užkrečia irklavimu, R.Karalienė šyptelėjo: „Džiaugiuosi galėdama patikslinti, kad jau nebe trys kartos. Šiemet irklavimo varžybose lenktyniauti pradėjo jau ketvirtosios kartos atstovas – pusseserės Vidos anūkas Herkus.
Už šį užkratą dėkingi turėtume būti mūsų pirmajai irkluotojų kartai – mano mamytei ir tėveliui, jos sesėms Vandai ir Irenai, dėdei Karoliui.
Kai buvau maža, galvojau, jog visi žmonės irkluoja, nes mane supo irkluotojų būrys, todėl nekilo klausimų, ar eiti irkluoti, ar ne.
Svajojau apie irklavimo treniruotes nuo vaikystės, tačiau reikėjo išlaukti irklavimo treniruotėms tinkamo amžiaus – bent 13 metų.
Savo vaikų neraginau lankyti irklavimo, bet galbūt jie mūsų giminėje jautėsi taip pat neišvengiami irkluotojai.
Ši sporto šaka užkrečiama. Labai sunki, bet jei įsimyli ją – tai tikrai visam gyvenimui.”
Irkluoti šeimoje pirmi pradėjo R.Karalienės tėvai.
Jos tėvas šviesaus atminimo Povilas Liutkaitis – 1961 metų SSRS čempionas, 1963 metų Europos čempionato bronzinis prizininkas ir Tokijo olimpinių žaidynių dalyvis, irkluojant keturvietę be vairininko, o mama Gita Talaikytė-Liutkaitienė – pirmosios moterų sporto meistrių aštuonvietės komandos narė.
Irklavo ir pati R. Karalienė bei jos vyras Aivaras Karalius, kurie tapo SSRS čempionatų prizininkais, jų vaikai, marti Donata Karalienė, pasaulio ir Europos čempionė bei Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių bronzinė prizininkė, iš viso startavusi ketveriose olimpinėse žaidynėse.
Jums šie metai įsimintini: spalio 3 dieną sutikote 60 metų jubiliejų. Gimėte tais pačiais metais ir mėnesį, kai jūsų tėvas dalyvavo Tokijo olimpinėse žaidynėse. Taip pat sukako 40 metų, kai sukūrėte šeimą su Aivaru Karaliumi. Šias įspūdingas datas nutarėte pažymėti Japonijoje – šalyje, kur olimpinėse žaidynėse staratavo jūsų tėvas. Kokius jausmus patyrėte apsilankiusi olimpiniame irklavimo kanale, apskritai, kokie liko įspūdžiai, kelias dienas praleidus Japonijoje ir sutikus savo jubiliejų?
Taip, esu jauna, kaip Tokijo olimpiada (juokiasi …). Kelionę į Japoniją man padovanojo šeima, likus porai mėnesių iki gimtadienio, žinodama, kiek svarbi man yra ši šalis.
Japoniją esu mačiusi tik tėvelio atvežtose knygose ir atvirukuose, žaisdama su japoniškais žaisliukais, ją buvau neakivaizdžiai įsimylėjusi. Juk ji vos ne mano gimtinė. Tebesaugau telegramą, kuri atkeliavo tėveliui į Tokijo olimpinį kaimelį, pranešdama apie mano gimimą.
Kelionės datą šeima parinko žinodama ir kitą mūsų su vyru aistrą – esame prisiekę žiedinių motociklų lenktynių (Moto GP) sirgaliai, keliaujame žiūrėti varžybų gyvai arba sėdime prilipę prie ekranų.
Spalio 6 -ąją kaip tik vyko Japonijos etapas. Tad į vieną kelionę sutalpinome net tris svarbius įvykius.
Vis tik svarbiausia šioje kelionėje man buvo aplankyti vietas, kuriose išliko mano tėvelio pėdsakai.
Tad pirmiausiai nuvykome į olimpinį Toda irklavimo kanalą. Su savimi nusivežiau foto albumą, sudarytą iš tėvelio darytų nuotraukų („Tokyo 1964 Through The Viewfinder Of An Athlete From Behind The Iron Curtain. Liet. „Tokijas 1964 pro sportininko iš už geležinės uždangos objektyvą“) ir lyginau nuotraukas su tuo, koks yra Toda kanalas dabar.
Mano nuostabai, viskas išlikę taip pat, tik vienoje pakrantėje dalį senų pastatų pakeitė nauji.
Vaikščiodama krantine, atrodo, mačiau vis dar jaunus mūsų lietuvius irkluotojus, kurių tada ten buvo net dešimt.
Mums lankantis kanale vyko jaunimo regata, tad pajutome ir tikrą varžybų dvasią.
Iš kanalo tiesiai vykome į olimpinio kaimelio vietą, tačiau ten radome tik didžiulį Yoyogi parką.
Visi pastatai seniai nugriauti. Ten, kur tuomet gyveno sportininkai, dabar žaliuoja medžiai ir ilsisi, sportuoja, pramogauja miesto gyventojai. Olimpiadą primena tik šalia parko išlikusios svarbiausios olimpinės arenos.
Beje, savo albumą padovanojau Toda kanale tuomet buvusiems Tokijo irklavimo asociacijos vadovams, su kuriais užsimezgė labai nuoširdi draugystė. Nes ten, kur irklavimas – susibičiuliaujama labai greitai.
Japonijoje praleidome dešimt nepamirštamų dienų. Ji mane pakerėjo. Dar būdama ten, pradėjau planuoti, kaip sugrįšiu.
Ar jus su Aivaru Karaliumi irgi supažindino irklavimas, kiek metų draugavote ir kur jis jums pasipiršo?
Žinoma, o kur gi kitur! Buvau ką tik pradėjusi lankyti irklavimą. Man buvo trylika, o Aivarui – keturiolika.
Kadangi esame beveik vienmečiai, visos stovyklos ir varžybos mums vykdavo kartu.
Be to, matydavomės kiekvieną dieną treniruotėse. Ilgai buvome tiesiog draugai. Meilė įsiplieskė jau studentaujant.
Rimtai pradraugavę pusantrų metų, nusprendėme tuoktis. O tais laikais piršlybos buvo ne tokios romantiškos. Pasiūlė – sutikau (juokiasi…). Net neprisimenu, kur tai įvyko.
Ar jums teko matyti irkluojantį savo tėvą, kuris, anot legendinio Lietuvos irkluotojo, dabar jau šviesaus atminimo Antano Bagdonavičiaus, buvo Dievo sutvertas irkluoti: labai stiprus, gamtos apdovanotas fizine jėga, kurioje valtyje Povilas beirkluotų, jis buvo atraminis įgulos sportininkas, pasižymėjo gera irklavimo technika?
Tėvelį gyvai irkluojant mačiau jau brandžiame amžiuje – mūsų giminės irklavimo žygiuose, kuriuos organizuojame Trakuose kasmet nuo 2008 -ųjų.
Tuomet į valtis sėda visa mūsų irkluotojų giminė, visi, kam dar leidžia sveikata.
Nors tėvelis buvo jau įžengęs į aštuntą dešimtį, jis niekuomet nelikdavo krante – visada sėsdavo į aštuonvietę ir žavėjo mus ne tik savo ištverme, bet ir tobula irklavimo technika.
Tyrinėdama archyvinę irklavimo medžiagą, radau nemažai filmuotų treniruočių, varžybų, kur jis irkluoja, net tame pačiame Toda kanale.
Šie vaizdai visada sukelia itin daug emocijų, jie nukelia mane į tuos laikus, kai aš dar nebuvau gimusi, o mūsų garsieji „Žalgirio“ irkluotojai visi jauni ir stiprūs.
Jūs irgi buvote puiki, perspektyvi irkluotoja: 1982-aisiais įvykdėte SSRS sporto meistrės normą, 1983-iaisiais tapote SSRS tautų spartakiados bronzine prizininke, kas jus treniravo ir kodėl taip anksti nutrūko sportinė karjera?
Pirmoji mano trenerė buvo Stasė Dragūnienė, tačiau labai gaila, kad trumpai, vos porą mėnesių.
Ją pakeitė jaunas, ką tik studijas baigęs treneris Viktoras Beriozovas. Jis, galima sakyti, padėjo pačius geriausius pamatus mano karjerai.
Po trejų– ketverių metų, jam palikus trenerio darbą, patekau pas nuostabią trenerę Aldoną Tamulevičienę.
Kadangi visada buvau Lietuvos jaunių, jaunimo, suaugusiųjų rinktinės narė, mane varžyboms ruošdavo rinktinės treneris, mano dėdė Karolis Nutautas.
Aukščiausius apdovanojimus iškovoti man padėjo trenerė Sofija Grucova, kuri ir ruošė mūsų porinę keturvietę 1983 metų SSSR tautų spartakiadai.
Sportą mečiau nesulaukus dvidešimties, nes jaučiau pasiekusi viską, ką įmanoma sovietinės sporto sistemos rėmuose.
Nenorėčiau detalizuoti, bet sportuoti pagal jų taisykles aš nenorėjau, saugojau savo sveikatą.
Be to, jau turėjau didžiausią irklavimo karjeros pergalę – savo būsimą vyrą-irkluotoją (šypsosi).
Ar prisimenate savo paskutinę treniruotę Trakų ežeruose, kokia ji buvo?
Taip, puikiai prisimenu. Tai buvo specialiai mano suplanuota treniruotė, nes sprendimas mesti irklavimą nebaigus sezono buvo itin gerai apgalvotas, tikrai ne spontaniškas.
Sėdau į vienvietę Trakų „Žalgirio“ irklavimo bazėje ir iširklavau į Skaisčio ežerą.
Su kiekvienu yriu stengiausi įsiminti visas įlankėles, įgerti treniruočių prisiminimus, įkvėpti visus kvapus.
Dariau tai žinodama, kad niekada daugiau gyvenime nebebus progos sėsti į valtį ir patirti malonumo, kai po valtimi šniokščia vanduo, o irklai toli toli palieka ratilus…
Laimei, jau po dešimtmečio abu su vyrų grįžome į valtis, kai su draugų būriu įsteigėme meistrų irklavimo klubą.
1988-aisiais baigėte Vilniaus inžinerinį statybos institutą, įgijote inžinierės specialybę, dirbote inžiniere-projektuotoja, rinkodaros vadybininke, vadove, bendrovės „Academia Remigum“ direktore. Ar jaunystės dienas, atidavusi irklavimui, nenorėjote dirbti trenere?
Tiesą sakant, niekada net nemąsčiau būti trenere. Buvau ir esu įsitikinusi, kad nesu sutverta mokyti. Ir nesvarbu ko – irklavimo ar matematikos.
O stebėdama trenerių darbą vis pagalvoju – kaip jie visa tai ištveria? Kaip jie sugeba atlaikyti visą emocinį krūvį, išgyvenamą kartu su savo auklėtiniais.
Kiekvienos varžybos, sėkmės ir nesėkmės, o sportininkų ne vienas, ir tų išgyvenimų ne vienas.
Ir karštyje, ir šaltyje, ir lietui lyjant. Didžiausia pagarba treneriams. Aš neištverčiau.
Atsisveikinusi su aktyviuoju sportu, ir toliau mėgėjiškai irklavote: 2006-aisiais jūs – pasaulio meistrų čempionė, irkluojant dvivietę su šiauliete Laura Bagučanskyte, 2008-aisiais pasaulio meistrų čempionato Trakuose dalyvė, 2012-aisiais su meistrių aštuonvietės komanda tapote Lietuvos suaugusiųjų čempionėmis. Ar irkluojate iki šių dienų?
Taip, irkluoju ir dabar. Gyvename ant Galvės ežero kranto, tad reikia tik nepatingėti persirengti – ir tu jau ant vandens.
Dabar esu išlepusi – galiu sau leisti irkluoti, kai pats lygiausias vanduo, kai nėra bangų.
Tradiciškai visada irkluoju aplink visą Galvės ežerą ir būtinai palei senąją „Žalgirio“ bazę. Taip kaskart grįžtu mintimis į jaunas dienas.
Dabar save dažnai pristatote taip: „Esu irkluotoja, irkluotojų dukra, irkluotojo žmona, irkluotojų mama, o dabar – ir irkluotojų močiutė“. Ar nenutrūko jūsų šeimos regata, kai visi susirenkate kartu ir džiaugiatės vienas kitu, kaip ir per Šv. Kalėdas?
Čia patikslinsiu – greičiausiai „būsimųjų irkluotojų močiutė“, nes anūkėliams dar per anksti sėstis į valtis. Nors vyriausioji, devynerių Ievutė jau svajoja apie irklavimą.
O šeimos regata vyksta ir vyks. Šiemet buvome susirinkę jau tryliktą kartą. Porą metų iš mūsų atėmė pandemija, bet tradicija nenutrūko.
Šie mūsų susibūrimai – didžiulė vertybė mums, įkvėpimas būsimoms irkluotojų kartoms.
Esate pirmojo Lietuvos privataus irklavimo klubo „Academia Remigum“ ir 2009 -aisiais muziejaus, kuriame yra net XIX amžiaus eksponatų ir kuris vietą surado jūsų namuose Trakuose, įkūrėja, kaip dabar gyvuoja irklavimo kubas ir ar muziejus pasipildo naujais eksponatais?
Irklavimo klubo pavadinimas „Academia Remigum“ (Irkluotojų mokykla) savyje tarsi užkodavo ir mūsų misiją – kuo daugiau žmonių supažindinti su irklavimu.
Organizavome daugybę irklavimo pamokų, kurių metu šią sporto šaką pačiupinėjo per 5 tūkstančiai niekada jos nepažinusių įvairaus amžiaus žmonių.
Šią veiklą stipriai pakoregavo pandemija, bet džiaugiamės savo indėliu į irklavimo sporto populiarinimą.
Irklavimo muziejus šį rudenį švenčia 15 metų sukaktį. Šia proga pirmą kartą muziejus „išvyko“ į parodą Klaipėdos sportininkų namuose-muziejuje.
Parodoje „Irklais per tris amžius“ eksponuojama didžioji dalis – beveik 1000 eksponatų. Ji veiks iki kitų metų rugsėjo.
Tikėtina, kad parodoje eksponatų bus dar daugiau, nes kolekcija vis pasipildo vertingais trofėjais.
Ar muziejus – jūsų hobis, verslas, ar norint patekti į muziejų reikia pirktis bilietus?
Muziejus yra tik hobis. Bilietų nebuvo nei Trakuose, nei jų reikia norint patekti į parodą Klaipėdoje.
Visa kolekcija ir jos išlaikymas buvo paremtas tik asmeninėmis lėšomis. Dalį jų skirdavo muziejaus idėją palaikantys žmonės, skirdami procentus nuo sumokėtų mokesčių.
Be įžymių Lietuvos irkluotojų eksponatų, medalių, gal muziejuje atsiranda vietos ir jūsų visos šeimos irkluotoms valtims?
Čia ir yra didžiausias muziejaus rūpestis – patalpos, kuriose tilptų irklavimo inventorius.
Perkeliant ekspoziciją į Klaipėdą teko net langus išimti, kad galėtume įnešti vertingas valtis.
O šeimos valčių greičiausiai, neišliko. Jomis irklavo kiti sportininkai, kitos kartos. Irkluotojai suirkluoja jas iki pabaigos.
2005-aisiais sudarėte ir išleidote fotoalbumą „Yriais pažymėta istorija“, o 2017-aisiais pagal tikrus faktus, remiantis tėvo Povilo Liutkaičio ir jo komandos draugų prisiminimais, Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentais, „Sporto“ laikraščio ir kita spauda, fotografijomis, archyviniais video įrašais, savo asmenine sportine patirtimi, parašėte knygą „Irklais pro spygliuotą tvorą“, kuri išleista ir anglų, rusų bei vokiečių kalbomis.
Kiek metų brandinote parašyti jautrų dokumentinį romaną apie savo tėvą ir jo komandos draugus, patyrusius sovietinės sistemos persekiojimą dėl jų šeimų dalyvavimo pasipriešinimo kovoje ir tremties, bei kiek metų jį rašėte?
Minties nebrandinau, bet turėjau duotą pažadą. Tėvelis mano prašymu buvo parašęs savo prisiminimus.
Atsiimdama rankraštį, aš jam pasakiau, kad tai bus knyga. Tėvelis nusijuokė, bet pažadas buvo duotas.
Nenutuokiau, ką daryti. Jei išleisiu jo prisiminimus – bus įdomu tik šeimai. Be to, ilgai nedrįsau atsiversti rankraščio, bijojau pasinerti į skaudžią tėvelio šeimos istoriją.
Nušvitimas atėjo perskaičius James Daniel Brown knygą „Boys In The Boat“ (pagal ją jau yra sukurtas ir filmas).
Patiko jo rašymo stilius. Tuomet šovė mintis – o gal aš galiu parašyti ne publicistinį kūrinį, o romaną?
Tokį, kurį būtų įdomu skaityti ne tik šeimai, ne tik irkluotojams, o visiems? Turiu istoriją, turiu personažus, reikia tik gražiai viską apjungti su faktais.
Knygą rašiau metus. Ilgiausiai truko, bet ir įdomiausia buvo – rinkti medžiagą, bendrauti su amžininkais, tyrinėti faktus ir detales, foto ir video medžiagą ir iš jų atkurti kuo autentiškesnę istoriją.
Apie tai, kad rašau knygą, niekam nesakiau. Kalbėdamasi su tėvelio irklo draugais turėjau gerą priedangą – apsimečiau, jog renku medžiagą muziejui.
Vienintelis, kuriam patikėjau savo paslaptį, buvo vyras Aivaras. Jis mane labai palaikė visame kūrybiniame kelyje.
Parašėte ir knygą „Irklais iki Niagaros krioklių“ apie legendinės irkluotojos Sofijos Grucovos, pas kurią jūs treniravotės, dramatišką gyvenimo istoriją, kas jus paskatino imtis plunksnos ir pradėti rašyti apie garsius Lietuvos irklo meistrus?
Sofijos Grucovos istoriją išgirdau rinkdama medžiagą savo pirmajai knygai ir iš karto nusprendžiau, apie ką bus antroji knyga.
Mano optimizmą nugesino pati Sofija, ne iš karto davusi sutikimą atskleisti jos pasakojimą.
Ji tiesiog labai bijojo iš naujo pasinerti į skaudžius vaikystės ir jaunystės išgyvenimus. Tačiau po kurio laiko pasiryžo ir taip gimė antroji knyga.
Apie irkluotojus rašau todėl, kad pati esu irkluotoja ir man labai suprantami visi sportiniai išgyvenimai.
Rašydama pati iš naujo išgyvenu visas emocijas, kurios lydi irkluotojus, nesvarbu, kuriame laikmetyje gyventų.
Irklavimas tapo jūsų gyvenimo būdu, o irklavimo istorijos tyrinėjimas – didele aistra. Kokių knygų artimiausiu metu dar būtų galima tikėtis ir ar jos visos bus apie irklavimą. Norėtųsi ir knygos apie jūsų šeimos irklavimo dinastiją?
Šypsausi, kai skaitytojai sako, kad laukia naujų mano knygų. Skamba, kaip komplimentas mano kūrybai.
Turiu pluoštą įdomių istorijų, tačiau prasidėjęs karas tarsi „užblokavo“ mano rašymą, supurtė vertybes.
Atrodė, kad nebėra prasmės kurti. Dabar manau, kad laikas grįžti prie rašymo.
Dėl šeimos istorijos – teks pagalvoti, kuo ji gali būti patraukli platesnei auditorijai. Be to, labai daug personažų, sunku nuspręsti, kuris pagrindinis (šypsosi …).
Jūsų kūryba nesibaigia knygomis. Prasidėjus karui Ukrainoje, įkūrėte parduotuvėlę, kuri tapo savotiška palaikymo ukrainiečiams išraiška ir išaugo į naują aistrą. Papasakokite apie dar vieną jūsų aistrą, kur semiatės tos energijos ir kūrybiškumo?
Dažnai gyvenime vadovaujuosi intuicija, lekiu ten, kur kviečia širdis. Prasidėjus karui, į savo namus – tiksliau, šeimos viešbutėlį – priėmėme gyventi 15 ukrainiečių.
Visi mes tuomet kaip galėjome, sugebėjome, palaikėme ir rėmėme ukrainiečius – siuvome ir kėlėme vėliavas, ėjome į mitingus.
Išsisiuvinėti marškinius ukrainietiškais raštais buvo mano palaikymo jiems išraiška.
Turėjau siuvinėjimo mašiną, reikėjo tik rasti raštų. Internete radau Lvive moterį, kuri atkuria ir skaitmenina senuosius raštus, pritaikydama siuvinėjimo mašinoms.
Taip susikūriau savo pirma vyšyvanką ir pasakiau „vilkėsiu siuvinėtais rūbais, kol karas nesibaigs“.
Po to siuvinėjau dukroms, draugėms. Pirkau ir pirkau raštus, siuvau vyšyvankas, kol, raginama pažįstamų ir nepažįstamų moterų, nusprendžiau įkurti internetinę parduotuvę www.rastuota.lt (Raštuota).
Supratau, kad didžiausią džiaugsmą man teikia kūryba – ar tai būtų siuvinėjimas, ar piešimas, ar rašymas. Iš kūrybos ir semiuosi energijos visam kitam.
Su Ukraina susietas ir jūsų vyras, kuris ten dirba, ar prasidėjus karui tikriausiai šeima labai nukentėjo?
Patikslinu – tai ne Aivaro verslas, jis dirba samdomu direktoriumi. Žinoma, karas labai stipriai paveikė visus, kurie dirba ar turi verslą Ukrainoje.
Visi Aivaro vykdomi projektai dėl karo veiksmų sustojo. Taip pat reikėjo padėti žmonėms, likusiems Ukrainoje.
Pirmieji vyro išvykimai į Kijivą vos po trijų mėnesių buvo ypač neramūs, tačiau reikėjo nugabenti visureigius, paramą ten esantiems žmonėms.
Vėliau kelionės darėsi dažnesnės, teko imtis naujų projektų. Pripratau, kad kas trečią-ketvirtą savaitę Aivaras automobiliu važiuoja į Kijivą, Mykolajivą.
