Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kūno kultūros centro vedėjai, praeityje žinomai Lietuvos slidininkei Teresei Urbanavičiūtei-Bitienei ši lapkričio 9-oji – išskirtinė diena: jos 75–asis gimtadienis.
Jubiliatė iki šiol dirba, turi nemažai veiklos ir nusiskundžia, kad įgyvendinti visus planus pritrūksta laiko.
Apie savo metus T.Bitienė sako: „Jie bėga kiek per greitai. Kai žvilgteliu į savo skaičius, atrodo daugoka. Tačiau man neatrodo, kad jų tiek. Tik kai pasižiūriu į nuotraukas, vaikus, anūkus, tada suprantu, jog laikas pralėkė nemaldomai. Kai dėl savo darbo, tai yra pradžia ir pabaiga. Laikas jau būtų su juo skirtis. Kodėl taip ilgai išsilaikiau? Į darbą visada žiūrėjau atsakingai, sąžiningai, mėgau artimą bendravimą su studentais, bendruomene“.
T. Bitienės paklausėme, ką ji galėtų patarti vyresnio amžiaus žmonėms, kad jie būtų tokie pat energingi, žvalūs, gerai nusiteikę ir kupini gyvenimo džiaugsmo.
„Jiems patarčiau nepasiduoti laikui, į gyvenimą žiūrėti pozityviai, judėti, susirasti veiklos, kad nebūtų laiko galvoti, jog nuobodu, nėra ką veikti. Gyvenime yra daug veiklų, jas tik reikia susirasti ir išnaudoti. Juk mūsų rankų ir širdies reikalauja anūkai, o jeigu jų nėra – vaikų namai, senelių prieglaudos. Nueikime, pažaiskime su jais, paskaitykime knygutę, priglauskime mažyčius, pabendraukime su senoliais. Žinoma, jeigu leidžia sveikata“, – atsakė jubiliatė.
Tvirtus sveikatos pagrindus, tikriausiai, padėjote jaunystėje, kai pasišventėte slidinėjimui, keturis kartus tapote Lietuvos čempione ir du kartus bronzine prizininke, įvykdėte sporto meistrės normą? Prisiminkite tą laikmetį.
Gimiau ir augau tuomečiame Kalvarijos rajone (dabar – Marijampolės) Radziškės kaime. Ten lankiau pradinę mokyklą, o nuo penktos klasės mokiausi nuostabiame bažnytkaimyje ant Šešupės kranto – Sangrūdoje.
Mes juokaudavome, kad pasaulyje yra trys šventieji miestai: San Paulas, San Franciskas ir San Grūda.
Čia ir prabėgo patys gražiausi ir įsimintiniausi mano metai. Nuo namų iki mokyklos buvo 4,5 km, juos septynerius metus įveikdavau pėstute, nes dar nekursuodavo autobusai.
Labai daug prisilakstydavome per pertraukas, žaisdavome. Jeigu lydavo, sukdavome ratukus koridoriuose.
Sniegingomis ir šaltomis žiemomis į mokyklą tėvelis retkarčiais pavėžėdavo rogėmis.
Tuo metu mokyklai vadovavo puikus vadovas Vytautas Katilius, kuris žemesnėse klasėse mokė matematikos.
Dirbo puikūs pedagogai: iki šios dienos širdyje išliko lietuvių kalbos mokytoja Stasė Motiejūnaitė-Račkauskienė, rusų – Danutė Novikevičiūtė, Juozas Rauluševičius, muzikos – Teofilis Lapinskas, geografijos – Filomena Sutkaitytė, su kuria dviračiais aplankėme visas gražiąsias rajono vietoves, buvome nukakę net iki Birštono. O ką jau kalbėti apie fizinio lavinimo mokytoją Bernardą Pilypaitį. Jis organizuodavo įvairių sporto šakų tarpklasines varžybas, po to geriausieji dalyvaudavome draugiškose tarpmokyklinėse, rajono varžybose.
Tie, kurie patekdavome į rajono rinktines, jau bandėme jėgas respublikinėse moksleivių bei kitose varžybose.
Ar išliko atmintyje pirmoji pergalė?
O kaip gi! Kiekvienais metais mokykloje, be kitų sporto šakų, vykdavo ir pavasario bei rudens lengvosios atletikos kroso varžybos. Tada mokykloje geriausia bėgikė buvo vienuoliktokė, o aš, devintokė, ją gerokai aplenkiau.
Jaučiau didžiulį pasididžiavimą, visi mane sveikino, džiaugėsi. Gal nuo to laiko ir pamilau sportą, su kuriuo nesiskiriu iki šiol.
Vėliau jėgas bandžiau respublikiniame krose prie Orijos ežero, atstovavau Kalvarijai, dar po metų – krose Vilniuje.
Ten mane ir pastebėjo treneris Povilas Karoblis, kuris pakvietė į šalies kroso rinktinę. Tačiau buvau per jauna ir buvau registruota savo pusseserės, taip pat Teresės Urbanavičiūtės vyresnės penkeriais metais, vardu.
Ryšys su P. Karobliu nenutrūko: 1963–iaisiais, baigusi vidurinę mokyklą, įstojau į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą (VPI) ir, jam vadovaujant, tęsiau treniruotes.
Jaunas, iškalbingas, nestokojantis humoro treneris užburdavo mus visus ir tie 10 bei daugiau kilometrų būdavo lengvai įveikiami.
Rudenį per respublikinį slidininkų krosą dideliam, visų nustebimui, finišavau pirma. Neįtikėtina – kažkokia nežinoma mergiotė aplenkė visas pripažintas ases.
Tada į mane atkreipė dėmesį slidinėjimo treneriai Birutė ir Juozas Skernevičiai.
Ar šie garsūs treneriai jus prikalbino ateiti į slidinėjimą?
Taip. Žavesį šiai sporto šakai pajutau Ignalinoje, kai vyko studentų privalomoji slidinėjimo stovykla. Dabar net sunku įsivaizduoti, kokios žiemos buvo tais laikais slidinėjimo sostinėje Ignalinoje: sniego – iki juosmens, o ir šaltukas gerokai papudruodavo skruostus raudoniu.
Slidinėti visiškai nemokėjau, ant slidžių pirmą kartą stojau toje stovykloje, į kurią su drauge atvažiavome savaitę pavėlavusios, nes dalyvavome draugiškose lengvosios atletikos varžybose Maskvoje tarp vietos instituto ir VPI.
Kadangi atvažiavome jau po slidinėjimo treniruotės, tai į trasą iššliuožėme pačios, kad kažkiek pasivytume bendramokslius.
Vyresniųjų kursų studentai juokėsi iš mūsų, kai mes, pasiramsčiuodamos lazdomis, bandėme imituoti slydimą.
Tačiau juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. Jau kitą dieną patekome į slidinėjimo specialistų rankas ir viskas sekėsi puikiai. Įsisavinus slidinėjimo techniką puikiai išlaikiau įskaitą.
Treneriai Juozas ir Birutė Skernevičiai mane jau buvo pastebėję kroso trasose, matė ir Ignalinoje, todėl pakvietė į slidinėjimo rinktinę.
Mane pakerėjo Ignalinos gamtos grožis žiemą. Užaugusiai Suvalkijoje ir patekus į miškų, snieguotų kalnelių atsiveriantį grožį – visa tai užvaldė mane.
Šliuožiu slidinėjimo vėžėmis miške, o pušys, eglės lengvai šnara nulinkusiomis nuo sniego šakomis, kažkur stuksi genelis, sliuoksi voverytė arba prabėga lapė bei kiškelis. Buvo kažkas nepakartojamo.
Žinoma, tokį grožį galima pastebėti tik šliuožiant savo malonumui. Per treniruotes bei varžybas to nepastebėsi, nes tikslas – būti pirmam.
Ar tik dėl gamtos grožio lengvąją atletiką iškeitėte į slidinėjimą?
Ne vien dėl to. Slidinėjimas – labai sunki sporto šaka, reikalaujanti daug laiko, jėgų, ištvermės.
Ne veltui sakoma, kad roges žiemai reikia ruošti vasarą. Taip ir buvo. Jeigu nori gerai šliuožti žiemą, reikia sunkiai dirbti vasarą.
Treniruotės buvo sunkios: ilgųjų distancijų bėgimas, šuoliukai, imitaciniai šuoliai į kalną, atsispaudimai.
Daug dėmesio reikėjo skirti technikos šlifavimui, vasarą vykdavo pratybos riedučiais Vingio parke, nes ten buvo asfaltuoti takeliai.
Treniruočių stovyklos ir Lietuvos čempionatai dažniausiai vykdavo Ignalinoje. Tais laikais slidinėjimo bazėje nebuvo šilto vandens, šalti kambariai, o ir pati bazė buvo nejauki, todėl mus, jau geresnius slidininkus, apgyvendindavo miestelyje privačiuose namuose.
Su tais šeimininkais likome gerais draugais, jie didžiuodavosi, kad pas juos gyvena žymūs sportininkai. Esu gyvenusi netgi pas Ignalinos milicijos viršininką.
Valgyti triskart eidavome į vienintelį Ignalinoje maitinimo tašką – restoraną.
Slidinėjant sunkiausia būdavo leistis nuo aukštų, su staigiais posūkiais kalnų, kelis kartus esu skaudžiai kritusi.
Visus vargus ir sunkumus atpirkdavo išvykos už respublikos ribų. Rengiantis SSRS tautų spartakiadoms, sąjunginėms varžyboms stovyklaudavome Urale, nuostabiame Zlatousto miestelyje, kuriame buvo puikus dramos teatras, Kamensk-Uralske, Karpatuose.
Be stovyklų būčiau neturėjusi galimybių pamatyti šių miestelių, ten nepažinusi gyvenusių nuostabių žmonių. Prisimenu, kaip pagyvenusios Uralo moterys atnešdavo mums skanėstų: raugintų agurkų, obuolių.
Dalyvavau SSRS tautų spartakiadoje Sverdlovske, sąjunginėse varžybose Kiariku (Estija), profsąjungų varžybose Žemutiniame Naugarde (tuometiniame Gorkyje), kuris išliko mano atmintyje ne tik kaip senas, nuostabus savo grožiu miestas, bet ir tuo, kad jame įvykdžiau sporto meistro normatyvą.
Ar turėjote gerą slidinėjimo inventorių?
Kai dabar apie jį pagalvoju, taip pat aprangą, tai mes buvome vargetos. Slidės – medinės, prastos kokybės. Jau vėliau buvo geresnės „Estonia“, o dar vėliau – „Jarvinen“, kurias ne visi gaudavo. Jas reikėdavo gerai impregnuoti atitinkamu tepalu, o per treniruotes ir varžybas, atsižvelgiant į oro temperatūrą, tepti specialiu tepalu.
Būdavo sunku išrinkti tinkamą tepalą, nes treniruotės ar varžybos prasidėdavo ryte, esant minusinei temperatūrai, o viduryje distancijos temperatūra būdavo 5 laipsniais aukštesnė.
Kada atsirado plastikinės slidės, slidinėjime įvyko tikras perversmas. Tačiau man jomis jau neteko šliuožti. Jas nusipirkau slidinėti savo malonumui, tačiau sniego Lietuvoje kasmet vis mažėja ir mažėja.
Jus treniravo Lietuvos sporto legendos Povilas Karoblis, Birutė ir Juozas Skernevičiai, ar praėjote gerą mokyklą, kadangi šie pedagogai rengė ne tik profesionalius sportininkus, bet ir ruošė juos gyvenimui, skiepijo meilę pasirinktai profesijai?
Susitikau su tikrais nuostabiais žmonėmis. Treneriai akylai stebėjo mus, o mes juos. Šie treneriai jaunam žmogui buvo didelis pavyzdys gyvenime, iš jų mokiausi, gavau gerų gyvenimo pamokų.
Visam gyvenimui išliko pokalbiai su Juozu Skernevičiumi, su kuriuo dažnai dardėdavome traukiniu į Ignaliną ir atgal, bei su Birute Skernevičiene, su kuria dažniausiai gyvendavome kartu per treniruočių stovyklas.
Tik vėliau, jos paklausus, kodėl ji gyvena su manimi, radau atsakymą. Ji saugojo mane nuo gyvenimiškų pagundų. Gaila, kad ši trenerė anksti paliko šį pasaulį, o su jos vyru treneriu iki šių dienų likome geri draugai.
Jūsų vyras Romualdas Bitė – garsus Lietuvos lengvaatletis, 3000 m kliūtinio bėgimo meistras, Miuncheno olimpinių žaidynių dalyvis, tačiau buvo pajėgus ir slidinėjimo trasose, dukart tapo Lietuvos čempionu, įvykdė sporto meistro normą. Kur abu susipažinote?
Romualdas tikrai buvo didelio meistriškumo ne tik lengvaatletis, bet ir slidininkas. Aukštas, lieknas, ilgakojis vaikinas pasižymėjo puikia slidinėjimo technika, treneriai jam pranašavo puikią slidininko karjerą.
Iš karinės tarnybos į Lietuvą jis grįžo, jau įvykdęs sporto meistro normą. Lietuvoje jam nebuvo lygių, nugalėdavo be didesnės konkurencijos.
Per Lietuvos čempionatus geriausius slidininkus jis lenkė net 2-3 min. Į gražiai nuaugusį vaikiną dėmesį atkreipė lengvosios atletikos treneriai.
Pirmasis jį „pačiupo“ P. Karoblis, ir jis slidinėjimą iškeitė į lengvąją atletiką.
Kadangi Romualdas buvo lankstus ir ypač šoklus, koja pasiekdavo lubas, tai jam buvo pasiūlyta išbandyti 3000 kliūtinio bėgimo rungtį, kurioje atsiskleidė geriausiai: triskart tapo SSRS čempionu, įvykdė tarptautinės klasės sporto meistro normatyvą, dalyvavo Miuncheno olimpinėse žaidynėse ir užėmė 7-ą vietą.
Labai dėl to išgyveno, buvo nepatenkintas pasirodymu. Tuo metu jis buvo itin geros sportinės formos, pasirengęs Lietuvai parvežti medalį.
Tačiau tada nebuvo psichologo, mediko, kurie būtų patarę, kaip atstatyti organizmą po kvalifikacinio bėgimo, kuriame jis buvo antras.
Su Romualdu susipažinome slidinėjimo trasose, treniruočių stovyklose, man baigus institutą, su juo sukūrėme šeimą. Jis man asistuodavo, „sirgdavo“ distancijose, tepdavo slides.
Tepalų būdavo įvairių- pliusinei, minusinei temperatūrai, šviežiam ir suledėjusiam sniegui ir kt. Romualdas tą išmanė puikiai. Žinoma, tardavosi ir su treneriais.
Jau būdamas lengvaatletis, jis dažnai atvykdavo į slidinėjimo varžybas man pagelbėti.
Ar gerai, kai šeimoje – du didelio meistriškumo sportininkai? .
Ir taip, ir ne. Gerai tai, kad antroji pusė puikiai supranta vienas kitą, žino tą sunkų darbą, daug kur padeda, sudaro sąlygas treniruotis. Bet šeimai likdavo labai mažai laiko. Būdavo išvažiuoja į stovyklą Kaukaze ar Krymą kokiai 21 dienai, grįžta 4 dienoms, kurių metu būdavo treniruotės ir kiti organizaciniai dalykai, ir vėl 21 dienai dingsta.
Tais laikais nebuvo mobiliųjų telefonų, pasikalbėdavome retai, vaikai nekantriai laukdavo. Vienai tikrai buvo sunku: reikėjo dirbti, juos prižiūrėti.
Buvau dėkinga savo tėvams ir broliams bei sesei, kurie pagelbėdavo sunkiomis dienomis.
Dažnai pagalvodavau, kad dažnai šeimos išsiskirdavo, jeigu nebūdavo supratimo. O jeigu pats nepajautei tos sunkios sportininko dalios, nelabai suprasi ir kitą. Juk sakoma, kad sotus nelabai užjaus alkaną.
Žinoma, šeimoje buvo visokių akimirkų, ir skaudžių, bet štai lapkričio 16 d. bus 52 metai, kai su Romualdu esame kartu.
Kuris dėl vaikų paaukojote savo sportinę karjerą?
Mūsų meistriškumo lygiai nebuvo vienodi, todėl viršenybę turėjo Romualdas. Viskas išėjo kažkaip savaime.
Gimus sūnui Tomui, dar bandžiau sportuoti, buvau išvykusi į stovyklą Kamens-Uralske, bet įsivaizduokite: su slidėmis sėdu į traukinį, vykstu į stovyklą, o Romualdas tuo pačiu metu grįžta iš kitos stovyklos ar varžybų.
Pasimatymas stotyje? Taip ir išėjo savaime, kad likau tuo šeimos saugotoju.
Ar sportavo jūsų vaikai, kiek jums padovanojo anūkų?
Paprastai garsių sportininkų vaikams būna sunku sekti tėvų pėdomis ir pasiekti svarių rezultatų, nes jie jaučia spaudimą, kodėl ne tokie.
Retai pasitaiko, kad žymių sportininkų vaikai tampa gerais sportininkais. Net mokslo įrodyta, jog giminėje didelio meistriškumo sportininkai vėl išauga po 2–3 kartų.
Mūsų vaikai nebuvo atitolę nuo sporto, nors svarių rezultatų ir nepasiekė. Sūnus Tomas lankė plaukimą, buvo susidomėjęs nardymu, mėtė ietį, lankė jojimą, tačiau tai ir liko tik pomėgiu. Jis baigė Vilniaus universiteto tarptautinio verslo mokyklos magistrantūrą.
Jo šeima augina tris vaikus, mūsų anūkus Adomą, Gabrielių ir Mildą. Adomas lankė plaukimą, tenisą, Gabrielius – plaukimą, karatė kiokušin, turi šio kovos meno žalią diržą, baigė Balio Dvariono muzikos mokyklą.
Milda lanko plaukimą, dabar susidomėjo jojimu, irgi mokosi Balio Dvariono muzikos mokykloje, paskutinėje klasėje.
Dukra Gabrielė irgi lankė plaukimą, įvykdė kandidato į sporto meistrus normatyvą, po to pasinėrė į nardymą.
Tačiau taip ir liko tik mėgėjos lygmenyje. Prie širdies jai buvo ir bėgimas – dalyvavo Čikagos maratono ir pusmaratonio varžybose.
Dukra baigė defektologijos specialybės studijas Šiaulių pedagoginiame institute, metus mokėsi „Montessori pedagogika ir terapija“ Miunchene, dirbo Vilniaus vaikų raidos centre bei Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje, o vėliai išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas.
Ji augina dukrą Sofiją, kuri taip pat neabejinga sportui – lanko gimnastiką bei tekvondo mokyklą, turi juodą diržą, groja klarnetu, svajoja groti saksofonu. Taigi, turiu keturis nuostabius anūkus.
Ar jūsų CV daug įrašų?
Darboviečių ne tiek ir daug, bet, sakyčiau, turėjau ar turiu dvi pagrindines įstaigas, kuriose dirbau ilgiausiai. Tai – Vilniaus inžinerinis statybos institutas (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) bei Lietuvos muzikos ir teatro akademija.
Baigus studijas VPI, buvau palikta jame dirbti. Trenerė B. Skernevičienė mane matė kaip potencialią trenerę, kuri ateityje pakeistų ją.
Tačiau jos vilčių nepateisinau. Rudenį ištekėjau ir išvažiavau gyventi bei dirbti į Grigiškes, kur man pasiūlė Vaikų sporto mokyklos prie Grigiškių popieriaus fabriko direktorės pareigas.
Tokio pasiūlymo atsisakyti negalėjau, nes darbas su vaikais buvo ypač mielas, o gerą finansavimą skirdavo fabriko direkcija.
Vaikai visada norėdavo judėti, sportuoti. Tuo metu gerų sąlygų neturėjome, bet jie surasdavo plotelį laisvos lygios pievos, kur iki išnaktų žaisdavo futbolą, bėgiodavo, šuoliuodavo.
Įdomiai ir emocingai vykdavo futbolo varžybos tarp gatvių, pagal amžiaus grupes suskirstytos dviračių, dviratukų bei triratukų varžybos.
Kadangi buvo geras finansavimas, vaikams pripirkdavome dovanų ir nė vienas jų nelikdavo nuskriaustas.
Su vaikais labai susidraugavau, po poros metų darbo su jais buvo sunku skirtis. Visą laiką, kai tik būnu Grigiškėse, mane užplūsta malonūs prisiminimai.
Tie mano mažieji sportininkai jau užaugo, tapo tėvais ir seneliais, kai kurių jau neatpažįstu, bet, matyt, ir aš jiems likau sava, nes visada mane užkalbina ir prisistato, kas jie tokie.
1970–aisiais gavau rekomendaciją dirbti Vilniaus inžineriniame statybos institute, fizinio lavinimo katedroje dėstytoja, kuriai vadovavo garsus krepšininkas ir nusipelnęs treneris Vytautas Kulakauskas.
Pakliuvau į nuostabų kolektyvą. Čia dirbo dėstytojai, tikri profesionalai: Gražina Tulevičiūtė-Vileikienė, Halina Svetikienė, Jonas Muliuolis, Jonas Adamonis, Vytautas Barisas, Jonas Pečiūra, Vytautas Masaitis, Ferdinandas Dargis, Albertas Tarulis, Romualdas Levickas, Arvydas Mačys, vėliau prisijungė Vytautas Sakalys, gydytoja Irena Marčiukaitienė, Elena Zitikienė ir kiti.
Buvome visi kaip viena šeima: pažinojome vieni kitų antrąsias puses, vaikus, dažnai švęsdavome gimtadienius, vestuves ir kitas šventes, o jeigu būdavo kokių negandų – pagelbėdavome.
Man išėjus dirbti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), jie manęs niekada neužmiršdavo, kviesdavo į jų organizuojamas šventes, įvairius renginius.
Dažnai pagalvodavau, kokių savybių reikia turėti vadovui, kad jis surinktų tokį puikų kolektyvą? Tiesa, vėliau buvo ir tokių darbuotojų, kurie nepritapo, jiems teko palikti kolektyvą. .
Darbas Institute buvo mielas, nes studijavo jauni, sveiki, fiziškai išsivystę žmonės. O kada dar ir pati jauna, energijos kupina, atrodo – kalnus nuversi.
1983–aisiais dėl asmeninių sumetimų, kadangi buvo arčiau namai, pradėjau dirbti Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Muzikos ir teatro akademija) dėstytoja), o nuo 1992 – ųjų pradėjau vadovauti katedrai.
Dabar vadovaujate LMTA Kūno kultūros centrui, kaip būsimuosius muzikos ir teatro žmones grūdinate fiziškai, stiprinate jų sveikatą ir su kokiomis didžiausiomis problemomis susiduriate?
VISI ir LMTA studentų fizinė būklė labai skyrėsi. Tačiau ir čia studentai buvo žingeidūs sportui, turėjo norą sveikatintis.
Katedros vedėja iki 1983 –ųjų dirbo puiki pedagogė, buvusi gero lygio sportininkė Birutė Motiejūnaitė–Kilšauskienė.
Ji subūrė neblogą kolektyvą, pati organizuodavo įvairius turistinius žygius, išvykas, stovyklas, varžybas.
Tuo metu buvo susibūrusios krepšinio ir tinklinio vyrų bei moterų komandos, buvo gimnastų, stalo tenisininkų, o aš subūriau lengvosios atletikos komandą.
Dalyvaudavome estafečių varžybose miesto gatvėmis, Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų varžybose.
Tačiau laikui bėgant ir mažėjant finansavimui, katedra taip pat mažėjo ir dabar teliko vos vienas etatas.
LMTA nėra privalomos kūno kultūros, tačiau studentams sudarytos sąlygos sportuoti individualiai, pagal jų pasirinktas programas.
Nuo praėjusių metų studentams įvestas Karjeros valdymo ir antreprenerystės modulis, kurį sudaro dvi dalys (teorinė ir praktinė bei psichologinė).
Į praktinę dalį įeina fiziniai pratimai, Suzuki metodas ir kt. Šis modulis yra kaip privaloma profesinės praktikos dalis. Kūno kultūrai skirta 16 val., jį renkasi trečio kurso studentai.
Kiti studentai sportuoja įvairiai: žaidžia stalo tenisą, fiziškai lavinasi su treniruokliais, šoka Zumbą ir kt.
Turime neblogą dėstytojų-darbuotojų krepšinio komandą. Organizuojame LMTA stalo teniso turnyrus, kviečiame studentus sveikatintis individualiai. Jie supranta fizinio judėjimo reikšmę ir stengiasi lavintis.
Kokią turite sporto bazę?
LMTA įsikūrusi miesto centre, senajame pastate, todėl sportavimui erdvių buvo labai mažai. Turėjome nedidelę salytę, kurioje vykdavo pratybos, o žaisti krepšinį, tinklinį, nuomodavomės sales, stadioną.
Dabar neliko ir to. Iš sporto salės padarė Operos studiją, o mes sportuojame buvusio technikumo prieigose.
Sąlygos pakenčiamos: turime treniruoklių salę, įsigijome neblogos sportinės įrangos, įsirengėme stalo teniso salytę.
Mūsų studentai yra labai užimti: dieną – bendros paskaitos, vėliau – įvairūs chorai, orkestrai, repeticijos.
Tačiau smagu, kad buvę studentai, dabar jau dėstytojai profesoriai sportuoja: žaidžia krepšinį, treniruojasi ir dalyvauja orientavimosi sporto varžybose, žaidžia futbolą ar kitus žaidimus.
Mūsų aukštosiose mokyklose panaikintos Kūno kultūros katedros, jų gal jau nebeliko nė vienos, kokia jūsų nuomonė apie tai?
Kūno kultūros katedrų panaikinimas nebuvo geras žingsnis. Iš patirties žinau, kad jaunas žmogus dažniausiai paklūsta dienotvarkei, tvarkaraščiui.
Ir, jeigu neparašyta, kad kūno kultūros užsiėmimai turi vykti du-tris kartus per savaitę, nenurodyta laikas, studentas nelabai bus suinteresuotas atvykti ir sportuoti. Nekalbu apie tuos studentus, kurie treniruojasi arba yra motyvuoti.
Siaučiant Covid–19, visiems rekomenduojama būti su kaukėmis, plauti rankas, laikytis atstumo. O ką mes matome?
Eina žmonės be kaukių arba jos po nosimi, smakru, bet, jeigu pamato policininką, greitai ją užsideda. Tai, kaip manyti? Tas pats ir su sportu.
Patys studentai man sako: dėstytoja, jeigu studentui nėra privalu, jis visą laiką susiras kitą būdą neiti, atras kitą užsiėmimą.
Koks dabar jūsų laisvalaikis, ar Teresę Bitienę dabar galima pamatyti ant slidžių?
Laiko mažai turiu, jo vis trūksta. Tačiau surandu laiko kelionėms pas dukrą į JAV, aplankau gimines, myliu Palangą.
Kadangi mano vyras yra Lietuvos olimpiečių asociacijos viceprezidentas ir Vilniaus miesto olimpiečių prezidentas, tai kartais su jais pakviečia į keliones ir mane.
Turime sodą, kuriame vasarą nemažai veiklos, o, kai ateina ruduo- gėrybių kaupimas į sandėliuką.
Geriausias atsigavimas – sode, nes veikla suderinamas su poilsiu. Sode ir aplink jį daug žalumos, už 50 m čiurlena Vokės upelis, jame plaukioja antys, užklysta gulbės. Vakare pasineriu į švarų Vokės vandenį, atrodo visą nuovargį nuneša srovė.
Lietuvos 100-mečio proga turėjome nemažą rūpestį. Atminimui nutarėme pastatyti paminklą ir įamžinti Romualdo prosenelio, 1863 metų sukilimo vado Adomo Bitės atminimą.
Paminklas puikus, puošia Aušrėnų kaimą. Asmeniškai finansavome knygelės „Adomas Bitė – Žemaitijos legenda“ leidimą.
Bitienę galima pamatyti ant slidžių. Kadangi anksčiau nusipirkau masines plastikines tai, kai buvo sniego, tai slidinėdavau – su vyru važiuodavome į Karoliniškių miškus, o paskutiniuoju laiku – į Verkių gražiąsias apylinkes.
Tačiau dabar porą metų sniego nėra, tai ir slidės‚ jeigu būtų medinės, tai sakyčiau, džiūsta, o kadangi plastikinės, – tai stovi palėpėje.
rptnb 
