Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Pirmasis Lietuvos transporto policijos valdybos štabo komisaras Laimutis Antanas Didžiokas kelis kartus per metus velkasi paradinę uniformą su visomis priklausančiomis regalijomis bei apdovanojimais ir dalyvauja įvairiuose valstybės švenčių bei atmintinų dienų renginiuose Seime ir Prezidentūroje.
„Pirmą kartą paradinę uniformą užsivilkau 1991-aisiais liepos mėnesį, kai Sporto rūmuose buvo pašarvoti Medininkų pasienio kontrolės poste žuvę aštuoni mūsų broliai pareigūnai.
Uniformą turiu teisę nešioti iki gyvos galvos, man ji ypač brangi. Paradine uniforma pasipuošiu dalyvaudamas Laisvės gynėjų, Vasario 16-osios, Kovo 11-osios, Mindaugo karūnavimo ir Valstybės dienos, Angelų sargų dienos ir kituose valstybės renginiuose“, – pasidžiaugė L.A. Didžiokas.
Lapkričio 15 d. jam sukaks 78-eri. Visą gyvenimą dirbęs su teisėtvarka susijusiose srityse, metų naštos jis nejaučia.
Nuo 2010-ųjų Laimutis penkerius metus vadovavo M. Čioboto trečiojo amžiaus universiteto Politologijos fakultetui, kuris augo ir stiprėjo, buvo jo dekanas.
L. A. Didžiokas su klausytojais dalijosi teisės žiniomis, darbo teisėsaugos institucijose patirtimi, už indėlį į fakulteto plėtrą ir aktyvią veiklą, universiteto bendruomenė 2015-ųjų rugpjūčio 10 d. jam suteikė Garbės dekano vardą.
Praeityje L. A. Didžiokas buvo žinomas Lietuvos lengvaatletis, dukart šalies čempionas ir daugkartinis prizininkas, 1968-1969 m. tradicinio bėgimo Trakai-Vilnius laimėtojas, atstovavo Lietuvai dvejose SSRS tautų spartakiadose, rungtyniavo tarptautinėse brolių Znamenskių memorialo varžybose, pasižymėjo kroso trasose.
Prieš trejus metus mirė jo žmona Olga, dukra Jurga apie 20 metų tarnauja Jungtinių Tautų Organizacijoje, o sūnus Saulius 21 metus gyvena ir dirba Anglijoje.
Laimutis Lietuvoje liko vienas, tačiau ne vienišas. Turi draugę Danutę, per savo veiklas nuo ryto iki vakaro yra užsiėmęs.
„Atsikeliu, o, žiūrėk, jau reikia klotis lovą ir eiti miegoti, kai dar tiek darbų nepadaryta. Visas vasaras leidžiu sodyboje Rastinėnuose, kurioje darbų per akis. Daržo neturiu, bet rūpinuosi medžiais, kuriuos ypatingai myliu. Jau užaugo mano pasodinti ąžuolai, šermukšniai, liepa, vienuolikos arų tvenkinyje spurda karosai. Tvenkinyje jau daug metų gyvena ir peri 8-10 ančių, kurias maitiname iš rankų“, – savo sodyba džiaugiasi buvęs bėgikas.
Viešint jo namuose, negali nesižavėti tvarkingu butu, kur viskas turi savo vietą, idealia tvarka, gražiais paveikslais. Atskira vieta skirta Laimučio apdovanojimams, medaliams, prizams.
Didelis bėgimo entuziastas turi išlaikęs daugybės laikraščių iškarpas, kuriose aprašytos jo pergalės, vokuose sudėtos nuotraukos, kur jis užfiksuotas bėgimo take, ant nugalėtojų pakylos, atostogų metu, su draugais.
„Gimiau ne pačiu geriausiu laiku, bėgimo take teko varžytis su lengvosios atletikos legendomis, olimpiečiais Adolfu Aleksejūnu, Kęstučiu Orentu, Anatolijumi Baranovu, Romualdu Bite, pasaulio rekordininku Vladimiru Dudinu, kitais. Vienai kartai mūsų buvo per daug, buvo ankšta ant pjedestalo, bet kartais pasitaikydavo juos ir aplenkti“, – šypteli Laimutis.
Kas jums padėjo išlikti tokiam energingam, sveikam ir žingeidžiam?
Pats gyvenimas mane užgrūdino. Gimiau karo metais Dienovidžio kaime (anksčiau – Širvintų r., o dabar – Jonavos r.).
Mano gimimo liudijimas buvo paprastas lapukas su vokiška svastika ir tik 1968-aisiais Širvintų civilinės metrikacijos skyriuje jį pasikeičiau į normalų gimimo liudijimą.
Savo gimtinėje 1949-aisiais baigiau Keižonių septynmetę mokyklą. Rajone tebuvo vos trys vidurinės mokyklos, o artimiausia nuo mano gimtinės buvo už 24 km.
Todėl nuo aštuntos klasės apsigyvenau pas savo dėdę Bagaslaviškyje, kur gyvenau ketverius metus, kol 1961-aisiais baigiau vidurinę mokyklą.
Dviračiu dažnai grįždavau pas savo tėvus į Dienovidžio kaimą ir per mokslo metus man jų prireikdavo netgi trijų. Mindamas pedalus, gerai sustiprėjau fiziškai.
Ar Bagaslaviškyje prasidėjo ir jūsų sportinė karjera?
Mokyklai atstovavau lengvosios atletikos varžybose, dažniausiai bėgdavau 800 m distanciją, gerai šaudžiau, netgi turėjau teisę namie laikyti mažo kalibro šautuvą.
Baigęs vidurinę mokyklą, įstojau į Vilniaus technikos mokyklą, kur pusantrų metų studijavau šaltkalvio-įrankininko specialybę.
Tačiau šios profesijos gyvenime man neprireikė, šaltkalvio duonos valgiau vos septynis mėnesius Skaičiavimo mašinų gamykloje, nes buvau pašauktas atlikti karinės tarnybos.
Toje technikos mokykloje fizinio lavinimo mokytoja dirbo garsioji Bronė Urniežienė – sovietmečiu buvo retas atvejis, kad fizinio lavinimo mokytoja gautų Lenino ordiną.
Mokydamasis bėgiojau krosus, slidinėjau, dalyvaudavau įvairiose „Darbo rezervų“ draugijos varžybose.
Technikos mokykla man tapo tramplinu į didįjį sportą. Lankyti lengvosios atletikos pratybas mane pakvietė garsusis Lietuvos barjerininkas, 18 kartų šalies čempionas Stanislovas Balsys, kuris tapo mano pirmuoju treneriu.
1962-aisiais jau patekau į Lietuvos jaunimo rinktinę ir atstovavau šaliai garsiose to meto „Pravdos“ kroso varžybose. Po metų buvau pakviestas atlikti karinės tarnybos.
Mano karjeroje dar buvo ir biatlonas bei žiemos trikovė (10 km slidinėjimas, prisitraukimai prie skersinio ir šaudymas), kur įvykdžiau kandidato į sporto meistrus normatyvus.
„Niekada nepagalvojau, kad man, lengvaatlečiui, teks dalyvauti garsiosiose Kavgolovo (netoli Leningrado) žiemos žaidynėse: apie 1980-uosius atstovavau Lietuvos vidaus reikalų ministerijos rinktinei ir per penkias dienas varžiausi penkių distancijų varžybose.
Tada ministerija mums nupirko aukštos kokybės firmines „Jarvinen“ slides ir lazdas, kurias išlaikiau iki šių dienų.
Ar atliekant karinę tarnybą turėjote galimybę sportuoti?
Turėjau, tačiau sąlygos buvo ganėtinai prastos. Mano dalinio vadas net neskirdavo šachmatų nuo šaškių, plaukikus maišydavo su šuolininkais į vandenį ir t. t.
Tarnybą atlikau raketiniame kariniame dalinyje trejus metus ir keturis mėnesius. Tarnavau netoli Rygos, raketiniame dalinyje.
Kariuomenėje mane visi vadino Hansu, vieni piktai, kiti gražiai, nes buvau panašus į vokietį.
Kariuomenėje mus prastai maitino. Nepaisant to, tapau divizijos čempionu, neblogai pasirodydavau Pabaltijo karinių apygardų varžybose, Ginkluotojų Pajėgų čempionatuose, kur susirikdavo ypač pajėgūs ilgųjų nuotolių bėgikai.
Mano apdovanojimų kolekcijoje – ir Latvijos čempionatų visų trijų spalvų medaliai.
Kai pradėdavau pelnyti medalių, man prie maisto papildomai buvo pridedama baltos duonos, nedidelis gabalėlis sviesto ir kokie trys cukraus gabalėliai.
Neturėjau trenerio, bėgiojau savarankiškai. Karinę tarnybą baigiau 1966-ųjų gruodį, man buvo suteiktas raketinės kariuomenės leitenanto laipsnis.
Kai sugrįžau į Lietuvą, mano treneris S. Balsys jau netreniravo sportininkų, dirbo sporto mokyklos direktoriumi.
Patekau į garsaus trenerio Viktoro Barkalajos grupę, kurioje treniravosi visa plejada geriausių Lietuvos vidutiniųjų ir ilgųjų nuotolių bėgikų.
Treneris iš tikrųjų buvo legendinis, kaip ir visa jo grupė, ar sunku buvo joje adaptuotis?
Labai rimtai žiūrėjau sportą, norėjau būti geras bėgikas. Garsūs sportininkai mane maloniai priėmė, negailėdavo patarimų. Treniruotės buvo sunkios, bet viską ištverdavau.
Jau 1967-aisiais sausio mėnesį dalyvavau „Dinamo“ draugijos kroso čempionate Jesentukuose, kuriame varžėsi 10 tarptautinės klasės sporto meistrų, užėmiau aukštą penktą vietą.
Patekau į SSRS „Dinamo“ draugijos olimpinę rinktinę, gavau stipendiją, iki Mechiko olimpinių žaidynių po 3-4 mėnesius praleisdavau treniruočių stovyklose.
Ar tiesa, kad treneris Viktoras Barkalaja jus versdavo viena koja šuoliuoti į Gedimino kalną?
Taip, tai buvo mūsų treniruočių programoje. Šuoliuodavome žiemą vakarais, netgi per didžiausius šalčius kiekvieną antradienį.
Treneris stovėdavo kalno apačioje, apsirengęs plonu demisezoniniu paltu be šaliko, pirštinių ir kepurės.
Kiekvienoje rankoje jis turėdavo daugybę chronometrų. Vienas jo draugų treniruotes stebėdavo kalno viršuje.
Tekdavo šuoliuoti po 550 m iki pat kalno viršūnės po 12-16-a kartų viena ir kita koja.
Jeigu ranka nepaliesdavome šaltos pilies rankenos, šuoliai būdavo neįskaityti ir tekdavo juos kartoti. Turiu išlaikęs kiekvienos dienos treniruočių dienoraščius, kartais į juos pasižiūriu.
Kai daug treniravausi, tai ir sparčiai tobulėjau. 1967-aisiais birželio mėnesį per tarptautines brolių Znamenskių memorialo varžybas Maskvos Lužnikų stadione pagrindinėje rungtyje – 10 000 m distancijoje nuo pat antrojo iki prieš paskutiniojo rato bėgau lyderių grupėje, keisdavausi su Anatolijumi Baranovu.
Galutinėje įskaitoje tarp iš viso toje distancijoje dalyvavusių 140 bėgikų buvau penktas, o A. Baranovas – ketvirtas. Iš tarybinių bėgikų užėmiau trečią vietą. Garsiose memorialo varžybose dalyvavo apie 40 šalių lengvaatlečiai.
Daug kas stebėjosi tokiu sėkmingu mano pasirodymu, nes buvau niekam nežinomas, net ne sporto meistras. Tada man vos dviejų dešimtųjų sekundės pritrūko iki sporto meistro normos. Ją įvykdžiau po metų Leningrade.
Brolių Znamenskių memorialo varžybose dalyvavau ne vieną kartą, jas mėgau. Lietuvai atstovavau dvejose SSRS tautų spartakiadose (1967 m. ir 1971 m.). Turiu visus tris SSRS „Dinamo“ draugijos čempionatų medalius.
Per metus mažiausiai turėdavau 40-50 oficialių startų, per mėnesį nubėgdavau tarp 500-600 kilometrų. Mano treneris Viktoras Barkalaja yra paskaičiavęs, kad aplink Žemės rutulį apibėgau du kartus.
Dalyvaudavote įvairių distancijų varžybose, kuri jų buvo pati mėgstamiausia?
Labiausiai mėgdavau nestandartines 20-30 km distancijas. 1969-aisiais, dalyvaudamas 25 km bėgime Palanga-Klaipėda, finišavau kartu su A. Baranovu ir pasiekėme Lietuvos rekordą, kuris dar ir šiandien nėra pagerintas – 1 val. 18,52 sek.
Tačiau Anatolijus finišavo akimirka anksčiau, jam ir buvo pripažinta pirmoji vieta bei šalies rekordas.
Tais pačiais metais Smalininkuose per Lietuvos čempionatą pirmą kartą bėgau ir maratoną, vėlgi pralaimėjau tik A. Baranovui ir pelniau sidabro medalį.
1970-aisiais spalio mėnesį, šaltu oru kovojant dėl Lietuvos čempiono vardo Klaipėdoje, 35-ajame kilometre man sutraukė kojos raumenis ir pasitraukiau iš distancijos, kurioje galėjau finišuoti trečias.
Tačiau maratono distancija man buvo per ilga, joje nemėgau varžytis.
Kaip bebūtų keista, tarp daugybės apdovanojimų man ypač brangus Lietuvos kroso čempionato, vykusio kovo mėnesį Valakampiuose, laimėtas bronzos medalis 8 km distancijoje.
Teko rungtyniauti su Adolfu Aleksejūnu, Anatolijumi Baranovu, Vladimiru Dudinu, Petru Šimonėliu, Romualdu Bite, Alfonsu Gedminu, įsisprausti tarp jų nebuvo lengva, jaučiausi lyg būčiau laimėjęs Europos čempionatą.
Visiems ypač įsiminė jūsų pergalė 1968-aisiais vykusiame tradiciniame bėgime Trakai-Vilnius, kai aplenkėte treniruočių draugą, 1965 metų SSRS čempioną Jurijų Buldygerovą …
Tai buvo dešimtasis bėgimas. Jame dalyvavo daug pajėgių bėgikų, tačiau neatsirado sportininko, galinčio atstovauti Lietuvai. Mat keli mūsų sportininkai tuo metu pasirinko kitas varžybas.
Tuometis Lietuvos lengvosios atletikos vyr. treneris Algirdas Karpavičius ir paprašė manęs dalyvauti varžybose. Debiutas buvo sėkmingas, 1969-aisiais vėl pavyko nugalėti, o 1970-aisiais užėmiau ketvirtą vietą.
Man ypač įsimintinas buvo ir 1969-aisiais gruodžio 31 d. 21 valandą Vilniuje vykęs pirmasis Naujametinis bėgimas, kurį pavyko laimėti.
Spaudžiant 28 laipsnių šalčiui, bėgime pagrindinėmis miesto gatvėmis dalyvavo ir dukart SSRS čempionas Romualdas Bitė, kuris buvo laikomas varžybų favoritu.
Tačiau 12 km distancijoje jis buvo trečias ir nuo manęs atsiliko daugiau nei 2 minutėmis. Antras Katedros aikštėje finišavo Povilas Rakštikas.
Kada nutrūko jūsų karjera?
1971-aisiais, kai man buvo 28-eri. Galėjau dar bėgioti. A. Baranovas už mane buvo trejais metais vyresnis, tačiau jo karjera tęsėsi dar 10 metų.
Bėgimo take buvau laimingas. Nors bėgdavau ilgus nuotolius, tačiau juose nereikėdavo kentėti, mano akyse visada buvo džiaugsmas.
Atsisakiau SSRS „Dinamo“ draugijos stipendijos ir sąmoningai nutariau viską baigti. Reikėjo galvoti apie savo gyvenimą, turėti savo butą, kurti šeimą, įsigyti gerą profesiją.
Baigiau VRM Minsko aukštąją mokyklą, nuo 1971 m. iki 1979 m. dirbau VRM milicijos mokyklos operatyvinių-tarnybinių disciplinų dėstytoju.
Po to buvau VRM Kriminalinės paieškos valdybos vyresnysis operatyvinis įgaliotinis, tarnavau LTSR Transporto policijos valdybos struktūriniuose padaliniuose, tapau pirmuoju Lietuvos transporto policijos valdybos (tarnybos) štabo viršininku komisaru.
Mano darbo stažas policijoje siekė 37,5 metus ir išėjau į atsargą. Dabar gaunu pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
Kaip kilo mintis lankyti Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetą?
Tai – didelė mano žmonos, dirbusios „Spindulio“ vidurinėje mokykloje pedagoge-psichologe bei vaikų darželio-lopšelio vedėja, iniciatyva. Gavusi invalidumą, ji įsitraukė į šio universiteto veiklą ir 20 metų buvo Psichologijos fakulteto dekanė.
Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, medicinos mokslų daktaras Medardas Čobotas, man išėjus į pensiją, prikalbino prisijungti prie jų būrio.
Atėjo laikas dalytis tuo, ką sukaupiau – nuo 2010-ųjų pradėjau vadovauti besikuriančiam Politologijos fakultetui, universiteto rūpesčiais gyvenau nuo pat jo kūrimosi pradžios.
Kiekvieną savaitę skaičiau paskaitas, siekiau, kad fakulteto paskaitose vyrautų akademinės laisvės dvasia, kritinis mąstymas, kūrybiškumas, tarpusavio pagarba, kad klausytojai gautų ne tik politinių žinių, bet ir ekonominės, teisinės, sociologinės ir kitų sričių informacijos.
Žmogus turi tobulintis visą gyvenimą – tik tada jis susivoks sparčiai besikeičiančioje aplinkoje.
Trečiojo amžiaus universitetas puoselėja mokymąsi visą gyvenimą, jo nariai – išsilavinę žmonės, turintys mokslinių laipsnių, užėmę aukštas pareigas, čia jie prailgina savo gyvenimą.
Fakultetui vadovavau iki 2015 mokslo metų pabaigos ir grįžau į širdžiai mielą veiklą – tapau Lietuvos policijos veteranų asociacijos Vilniaus filialo valdybos nariu.
