Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Gegužės 21 d. 60 metų jubiliejų švenčia tinklinio puoselėtojas, buvęs ilgametis Lietuvos sporto universiteto (LSU) Sportinių žaidimų katedros vedėjas, doc. dr. Aurelijus Kazys Zuoza.
Paprašytas įvardyti savo reikšmingiausią karjeros įvykį, jis atsakė: „Kiekviename gyvenimo etape buvo reikšmingų įvykių, bet vis dėlto gal pats svarbiausias jų – mano gimimas 1960 metais gegužės 21-ąją“.
Atskleidė ir pačią didžiausią savo svajonę, tiesa, sunkiai įgyvendinamą, tačiau juk svajoti niekas nedraudžia: „Noriu, kad Lietuvos tinklinis taptų panašia sporto šaka, kokia Lietuvoje yra krepšinis. Krepšinio, turbūt, neaplenksime, bet bandyti galime. Dabartinės Lietuvos tinklinio federacijos vadovų žingsniai link tos svajonės, manau, yra tvirti ir darnūs.“
Gegužės 21 dieną – jūsų 60-asis gimtadienis. Ar esate patenkintas savo gyvenimu, ko daugiau jame būta: džiaugsmo ar išgyvenimų?
Daugiau džiaugsmo. Mano tėvai auklėjo taip, kad į gyvenimą žiūrėčiau pozityviai.
Mano tėtis ilgą laiką gyveno Argentinoje, o atgal į Lietuvą sugrįžo apie 1958-uosius, susituokė su mano mama ir 1960-aisiais aš išvydau dienos šviesą.
Dabar, kai gyvename karantino sąlygomis, į šį laikotarpį žiūriu, kaip į naujų galimybių ieškojimą, inovatyvumą.
Gimėte ir augote Kaune, visą savo gyvenimą susiejote su tinkliniu. Ar tinklinį irgi žaidėte, kokį pavyko pasiekti meistriškumą?
Savo sportinę karjerą pradėjau nuo plaukimo, pratybas lankiau ketverius metus pas trenerį Šarūną Jakševičių.
Į tinklinį mane nukreipė tuometės Komjaunimo vidurinės mokyklos (dabar – „Aušros“ gimnazija) kūno kultūros mokytojas Zigmantas Kazakevičius. Treniravausi pas Vytautą Gylį, kuris tinklinį irgi neblogai žaidė.
Atstovavau Kauno rinktinei, buvau kviečiamas į Lietuvos moksleivių rinktinę. Buvau jungiantysis žaidėjas.
Tuo metu buvo daug pajėgių tinklininkų: panevėžiečiai Virgilijus Kireilis, Rimantas Palionis, kauniečiai Romas Ašmys, Arūnas Beinoravičius, vilnietis Viktoras Artamonovas, klaipėdietis Eugenijus Mockus.
Negaliu teigti, kad pasiekiau didelį meistriškumą, tačiau pavyko tapti Lietuvos čempionu ir prizininku. Tada mane jau gal 10 metų treniravo Vytautas Kirkliauskas.
1982-aisiais baigėte valstybinį Kūno kultūros institutą, kokius tikslus kėlėte studijų suole, ar ir toliau buvote glaudžiai susijęs su tinkliniu?
Dar lankydamas devintą klasę žinojau, kad stosiu į Kūno kultūros institutą. Pasirinkau Sporto fakultetą ir rengiausi tapti tinklinio treneriu.
Mano mokytojais buvo dvi tinklinio legendos Augustinas Karkauskas ir Vytautas Jankus.
Atkreipiau tuomečio Žaidimų katedros vedėjo Stepo Butauto dėmesį, po instituto baigimo jis įkalbėjo mane likti institute ir paskyrė „Atleto“ moterų tinklinio komandos treneriu.
Įstojau į aspirantūrą, treneriu dirbau iki 2012-ųjų. Stengiausi ieškoti naujovių, studentus įtraukdavau į tinklinio veiklą, pats būdamas treneriu, juos irgi paskirdavau komandos treneriais.
Studentai, būsimieji treneriai, gaudavo praktinių įgūdžių. Vienas pirmųjų tokių studentų trenerių buvo panevėžietis Sigitas Kaziliūnas, kuris dabar dirba Londone ir treniruoja internacionalinę tinklinio komandą.
Dabar treneriu jau nedirbu, save skiriu organizacinėms veikloms, susijusioms su tinkliniu, nuo mėgstamos sporto šakos nenutolau.
Dirbant „Atleto“ moterų komandos treneriu, kokias žinomas tinklininkes pavyko išugdyti?
Dabartines Lietuvos moterų rinktinės treneres Jolitą Kontvainienę ir Vidą Makauskienę, kurios ilgą laiką žaidė „Atleto“ komandoje, taip pat Liliją Darandovienę, Jolantą Simonavičienę, kaip treneris daug prisidėjau prie Sauliaus Matekonio ir Gilberto Kerpės formavimo.
Gilbertas baigė bakalauro ir magistrantūros studijas, o šiemet planuojam, jog jis pradės studijuoti instituto aspirantūroje.
Jis – vienas šviesesnių ir kaip Lietuvos paplūdimio bei salės rinktinių žaidėjas, ir kaip būsimasis sporto mokslininkas.
Turėjau nemažų vilčių, jog Londono olimpinėse žaidynėse dalyvaus mano treniruojama paplūdimio tinklinio pora Jurgita Dubakaitė ir Jurgita Talalaitė, kurios laimėjo Lenkijos paplūdimio taurės varžybas.
Tačiau tuometė Lietuvos tinklinio federacijos vadovybė neįžvelgė, jog galime turėti olimpietes, ir ši pora liko neišsipildžiusių vilčių pora.
Po studijų dirbote instituto Krepšinio, tinklinio ir teniso katedros dėstytoju, 1986-aisiais baigėte LVKKI aspirantūrą, o dar po trejų metų Baltarusijos kūno kultūros institute apgynėte pedagogikos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją tema „Kryptingų kūno kultūros pamokų įtaka pradinių klasių moksleivių fiziniam parengtumui“. Ar sporto mokslas ir tinklinis jūsų gyvenime visą laiką buvo vienas šalia kito?
Taip. Kai apsisprendžiau likti dirbti institute, vienareikšmiškai sporto mokslas buvo šalia tinklinio.
Turėjau gilintis į sporto mokslo naujoves, studijuoti ir pats rengti straipsnius.
Su savo buvusiu kolega profesoriumi Borisu Gutniku, kuris po Lietuvos nepriklausomybės išvyko į Naująją Zelandiją ir dabar ten gyvena bei dirba, savo laiku atlikome daug tyrimų Panevėžio internatinėje sporto mokykloje, kur mokslinės grupės vadovas buvo dabar jau šviesaus atminimo Aleksandras Zutkis, o vėliau – Stanislovas Bagočiūnas.
Taikėme įvairias mokslo naujoves, atrinkdami moksleivius į internatinę sporto mokyklą. Nuo tų laikų išliko labai draugiški santykiai su Borisu Gutniku, kuris yra LSU garbės daktaras.
Vėliau per Lietuvos mokslo tarybos skelbiamus projektus mes jį pasikviesdavome vizitams į Lietuvą ir atlikdavome tyrimus apie judesių valdymą.
Lietuvos sporto universitete dirbate iki šių dienų, esate docentas, socialinių mokslų daktaras. Nuo tinklinio ir vėl niekur nepabėgate, bet ar institute rengiami tinklinio specialistai?
Kasmet parengiame 4-8 tinklinio specializantus, kurie rengiasi tapti treneriais.
Neseniai studijas baigė Vusavas Guseynovas, Gilbertas Kerpė, Vytenė Vitkauskaitė, kurie nenutolsta nuo tinklinio. Kiti pasirenka kitą gyvenimo kelią.
Dabar tinklinį studijuoja dvi seserys, trenerės Astos Jansonienės auklėtinės Grudzinskaitės: Gerda mokosi antrame kurse, o Rugilė – pirmame.
Nuo 1996–ųjų buvote Lietuvos moterų paplūdimio tinklinio lygos prezidentas, ar šias pareigas einate ir iki šių dienų?
Taip, šiai Lygai vadovauju ir šiuo metu, tačiau dabar mūsų darbas labiau siejamas su kariuomenės sporto veikla, jiems padedame rengti visas paplūdimio tinklinio varžybas.
Kariuomenėje tinklinis yra ypač populiarus, mūsų kariškiai masiškai dalyvauja įvairiose varžybose. Tinklinis yra įtrauktas į visų NATO šalių sporto programas.
Per visas tarptautines paplūdimio varžybos, kurios vyksta Lietuvoje, nemažas krūvis tenka ir man, dažniausiai būnu arba supervizorius, arba atsakingas už vietinių teisėjų darbą.
Nenuostabu, nes 2016-aisiais buvote išrinktas Lietuvos tinklinio federacijos teisėjų kolegijos pirmininku. Ar Lietuvoje yra gerų teisėjų, kuriuos Tarptautinė tinklinio federacija (FIVB) kviestų teisėjauti aukšto rango varžyboms?
2017-ųjų sausio mėnesį Kaune mums buvo patikėta surengti Europos U-18 salės čempionato atrankos turnyrą ir aš buvau atsakingas už teisėjus. Europos tinklinio konfederacija (CEV) puikiai įvertino mūsų pasirengimą toms varžyboms.
Ant mano pečių gulė ir kiti trys (U-16, U-18 ir U-20) Europos jaunių paplūdimio čempionatai, vykę Vilniuje, taip pat kasmet rengiami Lietuvos, Rytų Europos zoninės tinklinio asociacijos (EEVZA), Lietuvos studentų paplūdimio čempionatai, nuo pat pradžių vykusios Pasaulio lietuvių žaidynių, Lietuvos sporto federacijų sąjungos organizuojamos jaunių ir jaunučių žaidynių tinklinio varžybos, kuriose nuolat būnu vyr. teisėjas.
2015-iaisiais Lietuvoje vyko FIVB pirmo lygio kursai, kuriems vadovavo amerikietis Johnas Keselis,ir man buvo patikėta visa organizacinė veikla.
Prieš porą metų buvo surengti antro lygio kursai, buvo atvykęs lektorius iš Vokietijos Kristianas Krogeris.
Praėjusiais metais su juo buvau susitikęs per pasaulio paplūdimio tinklinio čempionatą Vokietijoje ir jis ypač maloniai ir šiltai prisiminė ir atsiliepė apie mūsų trenerius.
Visada sulaukdavome labai gerų atsiliepimų, rengiant tarptautines varžybas, galbūt, todėl 2018-aisiais Europos tinklinio konfederacija mane įtraukė į tarptautinių CEV salės tinklinio varžybų supervizorių sąrašus.
Už ką supervizoriai būna atsakingi per varžybas?
Kaip supervizoriui, jau teko būti trejose Europos taurės varžybose Baltarusijoje, Turkijoje ir Rusijoje, mano darbas buvo įvertintas teigiamai.
Mano debiutas tose pareigose įvyko 2016-aisiais, kai supervizoriumi buvau Charkove (Ukraina) per Europos moterų paplūdimio tinklinio etapo varžybas, kurios įtrauktos į CEV kalendorių.
Supervizorių pareigos šiek tiek aukštesnės nei techninių varžybų delegatų. Būname atsakingi už viską: pradedant aikštelių rengimu, pasų kontrole, visų rungtynių stebėjimu, elektroninio protokolo valdymu ir baigiant apdovanojimu.
Kaip savo pagalbininkę, supervizoriaus padėjėją į teisėjavimą įtraukiau ir aktyvaus teisėjo Stepono Narvydo žmoną Agnę Narvydienę, kuri praėjusiais metais dalyvavo tarptautiniuose kursuose ir jai buvo suteikta supervizorės licencija.
Ką galite pasakyti apie mūsų teisėjus?
Galiu teigti, kad jų lygis yra pakankamai aukštas, o labiausiai kompetentingas – tarptautinės kategorijos teisėjas kaunietis Audrius Gargasas, kuris yra kviečiamas teisėjauti įvairiose tarptautinėse varžybose.
Su juo visada stengiuosi pasitarti vienais ar kitais klausimais, kadangi jis sukaupė didelę tarptautinę patirtį.
Kartu su Audriumi kasmet organizuojame legendinio mūsų tinklinio trenerio Augustino Karkausko taurės turnyrą, kurio metu rengiame ir teisėjų seminarą.
Arbitrai yra supažindinami su teisėjavimo naujovėmis, jiems organizuojamos praktinės pratybos.
Kyla dar vienas mūsų teisėjo Sergejaus Rodino meistriškumas. Jis dalyvavo tarptautiniuose teisėjų kursuose ir siekia tapti tarptautinės kategorijos teisėju.
Ar teisėjavimas tinklinio varžybose – jūsų didžiausias hobis?
Negalėčiau pasakyti, kad teisėjavimas – pagrindinis mano hobis, tai viena mano veiklų, kuri yra itin svarbi. Tinklinyje svarbiausi asmenys -–žaidėjai, treneriai ir tik po jų – teisėjai.
Man patinka skaityti knygas, pasivaikščioti po gamtą. Vėlgi sugrįžtu prie tinklinio, domiuosi viskuo, kas vyksta aplink jį.
Šiomis karantino sąlygomis su savo kolega Jolanta Simonavičiene studentams parengėme nuotolinio mokymo vaizdo medžiagas.
Jūsų žmona Ilona Judita Zuozienė – Lietuvos plaukimo federacijos viceprezidentė, o kokią sporto šaką – tinklinį ar plaukimą – pasirinko jūsų vaikai Andrius ir Ieva?
Vaikai žengė tėvų pėdomis, bet jie nepasirinko mūsų sporto šakų. Andrius, kuriam dabar yra 40 metų, iš pradžių lankė šuolių į vandenį pratybas, o po to pasirinko irklavimą.
Jį tobulino trenerė Janina Aleksandravičienė ir jis irklavo dvivietę, tapo Europos jaunių čempionato prizininku.
Sūnus studijavo LSU vadybą, po to – KTU, o dabar dirba bendros Vokietijos – Lietuvos įmonės atstovu bei KTU ir Lietuvos energetikos institute mokosi doktorantūroje.
Ieva nuo pat pradžių lankė plaukimo treniruotes pas trenerę Jūratę Statkevičienę, džiaugėsi šia sporto šaka, tačiau po mokyklos baigimo išvyko studijuoti stomatologijos mokslų į Vokietiją ir ten pasiliko dirbti ir gyventi.
Sugrįžusi į namus, ji visada susitinka su savo plaukimo trenere, abi turi apie ką pasikalbėti ir ką prisiminti. Dabar dukrai – 37-eri, didelis mūsų džiaugsmas – ir keturi anūkai.
2019–aisiais buvote Kauno miesto savivaldybės tarybos narys, atstovavote „Vieningam Kaunui“, ar ir toliau savo gyvenimą siesite su politika?
Į „Vieningo Kauno“ veiklą įtraukė dabartinis prezidento patarėjas, sporto entuziastas Povilas Mačiulis, kuris matė mano aktyvią veiklą sporto aplinkoje.
Įsijungiau į tos partijos gretas, miesto savivaldybės taryboje vienerius metus dirbau Ekonomikos komitete.
Kauno meru tapus Visvaldui Matijošačiui, miestas tapo neatpažįstamas, gražesnis, tvarkingesnis, įgyvendinama daug projektų.
Į politinį gyvenimą labai neįsitraukiu, nors tai ir įdomi, patraukli veikla. Būdamas miesto savivaldybės tarybos nariu, įgijau daug neįkainuojamos patirties.
Ar Lietuvos paplūdimio tinklininkai pateks į Tokijo olimpines žaidynes?
Manau, kad taip. Turime stiprią Luko Každailio ir Arno Rumševičiaus porą, vaikinai per karantiną išsigydys visas traumas, kurias turėjo.
Sparčiai tobulėja 2019 m. studentų Universiados Slovėnijoje bronziniai prizininkai Patrikas Stankevičius ir Aurimas Knašas, kurie studijuoja LSU trečiame kurse.
Sunkesnė merginų situacija, tačiau viliuosi, kad viskas stabilizuosis, ir Tokijuje matysime Lietuvos merginų bei vaikinų poras.
Tai, ką šiandien matome Lietuvos paplūdimio tinklinyje – nemažas palangiškio Audronio Maciaus veiklos rezultatas. Jis buvo vienas aktyviausių organizatorių, plėtojant Lietuvoje paplūdimio tinklinį.
Tačiau dabar jis iš šios savo veiklos pasitraukė, savo estafetę perduodamas kitiems.
