Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Lietuvos aklųjų sporto federacija (LASF) šių metų sausio 26 d. minėjo savo gyvavimo 30–metį. Nuo 2016 metų gruodžio mėnesio LASF vadovauja kaunietis Juozas Miliauskas.
Veikia aštuoni aklųjų ir silpnaregių sporto klubai Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Utenoje, juose sportuoja apie 700 regėjimo negalią turinčių žmonių.
„Mūsų klubai labai veiklūs, jie sportininkus visada deleguoja į mūsų rengiamus čempionatus, kitas varžybas. Atskirose sporto šakose ne visų meistriškumas, žinoma, yra vienodas, ne visi stiprūs, tačiau visi stengiasi dalyvauti ir pajusti fizinio aktyvumo džiaugsmą.
Nors turime tik vieną dziudo klubą – „Vėjas“, tačiau jo atstovas Osvaldas Bareikis siekia kelialapio į Tokijo paralimpines žaidynes ir renka reitingo taškus.
Didžiausios mūsų viltys ir pasididžiavimas – Rio de Žaneiro paralimpiniai čempionai, dukart pasaulio ir keturiskart Europos čempionai golbolininkai.
Istorines pergales pasiekė mūsų plaukikai: pasaulio čempionas Edgaras Matakas ir bronzinis prizininkas Mindaugas Dvylaitis. Džiugina dziudo imtynininkai, lengvaatlečiai.
Kultivuojame septynias sporto šakas (lengvąją atletiką, plaukimą, dziudo imtynes, šachmatus, šaškes, šoudauną ir golbolą“, – pasakoja LASF prezidentas J.Miliauskas.
Kitais metais Tokijo paralimpinėse žaidynėse tikrai bus LASF sportininkų. Paralimpinius kelialapius jau iškovojo golbolo rinktinė, maratono bėgikė Aušra Garunkšnytė, jų siekia plaukikai Rio de Žaneiro paralimpiadoje dalyvavęs Edgaras Matakas, taip pat Mindaugas Dvylaitis ir dziudo imtyninkas Osvaldas Bareikis.
„Labai intensyviai sportuoja ir fiziškai sustiprėjo Mindaugas Dvylaitis, kuris turi fizinio parengimo trenerį Joną Burakovą ir su juo dirba kiekvieną dieną. Birželio mėnesį Kaune po karantino pradės veikti pirmieji baseinai ir tada prasidės plaukikų pagrindinis pasirengimas“, – sako J. Miliauskas.
Sportas.info pakalbino vieną LASF kandidatų į Tokijo paralimpines žaidynes plaukiką Mindaugą Dvylaitį.
Esate išsikėlęs tikslą patekti į Tokijo paralimpines žaidynes, kurios jums būtų viso gyvenimo sportinės karjeros tikslas. Žaidynės metams nukeltos, ar svajonė tolsta?
Sužinojus šią naujieną iš pradžių man buvo didelis smūgis. Iki Tokijo paralimpiniu žaidynių buvo likę mažiau nei pusę metų ir tik vienintelis šansas patekti į jas – tai Europos plaukimo čempionatas, kuris turėjo vykti šį mėnesį Madeiroje.
Kai viskas nukelta, atsirado daugiau laiko pasirengti, išsigydyti šiokias tokias traumeles bei kilti į lemiamą šturmą dėl kelialapio į Tokiją.
Kaip treniruojatės karantino sąlygomis, juk Kauno plaukimo baseinai kol kas dar neveikia?
Per karantiną laikiausi visų būtinų saugumo reikalavimų. Beveik porą mėnesių sportavau namuose ar lauke.
Treniruotis sporto salėje pradėjau visai nesenai – iškart, kai tik leido Vyriausybė.
Plaukioti baseine galimybių neturėsiu iki birželio mėnesio. Su pavydu žvelgiame į kitų savivaldybių sprendimus, tarkime, atidarytą Fabijoniškių baseiną, gi mes tuo pasidžiaugti negalime.
Visi planai, be abejonės, sugriuvo, nes su komanda buvome visą treniravimosi ciklą susidėlioję dienos tikslumu.
Dar nėra aišku, ar Europos plaukimo čempionatas, kuris, galbūt, įvyks rudenį apskritai bus, tačiau, mano nuomone, galime užmiršti bent jau tarptautinius startus šiais metais.
Kokioje distancijoje ir kokiu stiliumi plaukiant turite didžiausias galimybes tapti paralimpiečiu?
Geriausiai sekasi plaukti krūtine ir nugara. Kai dėl patekimo į paralimpines žaidynes, tai abu stilius vertinčiau vienodai.
Jūsų trenerė Dita Kareckienė praeityje buvo didelė meistriškumo plaukikė, dalyvavo Atlantos olimpinėse žaidynėse. Kaip patekote į jos grupę?
2016 metais, nepavykus patekti į Rio de Žaneiro paralimpines žaidynes, išsiskyrė mano ir trenerės Birutės Statkevičienės keliai.
Reikėjo arba baigti plaukiko karjerą, arba ieškotis trenerio. Neregiui jį susirasti labai sunku. Niekas nenori apsiimti, nėra specialiai kvalifikuotų trenerių, gebančių dirbti su tokiais žmonėmis, kaip aš.
Tačiau man pavyko patekti pas Ditą ir dėlto esu laimingas, nepriklausomai nuo to, kokie bus tolimesni rezultatai.
Jums buvo vos aštuoneri, kai netekote regėjimo dėl įgimtos genetinės ligos, bet neviltin nepuolėte – nutarėte save išbandyti plaukimo baseine. Kokie buvo pirmieji žingsniai ir kam turite būti dėkingas, jog baseine labiausiai atsiskleidė jūsų talentas?
Iš pradžių buvo labai sunku, tokių metų būdamas, nelabai supratau, kodėl su manimi taip atsitiko.
Kai apakau ir buvo ypač sunku, šalia manęs visada buvo mano mama. Ji iškart mane pradėjo grūdinti gyvenimui, būtent jos dėka tapau tokiu, kokiu dabar esu.
Turėjau talentų ir kitose srityse, galėjau pasirinkti ne tik sportą. Mano pirmoji trenerė Birutė Statkevičienė, pamačiusi manyje gabumų, pradėjo mokyti gilesnių plaukimo paslapčių. Mamos ir pirmosios trenerės dėka pradėjau pirmuosius ir bene svarbiausius žingsnius savo gyvenime.
Nesėdėjote ir nedūsavote, jog jums gyvenime nepasisekė. Kas jums suteikė tiek stiprybės?
Ne tik gyvenimo spalvas mačiau iki mokyklos. Mano vaikystė nebuvo įvairi, buvau paprastas, eilinis vaikas, kuris žaisdavo kieme, vogdavo kaimynų obuolius, dažnai susiplėšydavo kelnes, lipdamas per tvorą ir panašiai.
Kai apakau, nutariau viską išbandyti gyvenime, kas įmanoma. Šitas drąsus noras mane užaugino įvairiapusiška asmenybe ir tikrai žavu, kai bendraamžiai paklausdavo manęs, kuo domiuosi, Jiems galėjau vardyti ir vardyti. Manau, gyvenime svarbiausia yra emocija: pirmoji meilė, pirmasis bučinys, pirmasis medalis, pirmasis kilnus pasiaukojimas… Visa tai banalu, bet iš kitos pusės labai jautru.
Būdamas trylikos, plaukimo baseine jau pradėjote siekti didesnio meistriškumo. Kada pasiekėte pirmąsias pergales Europoje ir pasaulyje, kiek jums dabar priklauso Lietuvos rekordų?
Savo pirmąją svaresnę pergalę pasiekiau 2012–aisiais per Europos jaunimo čempionatą, kai pelniau aukso medalį ir pirmą kartą išgirdau mano garbei atliekamą Lietuvos himną. Šiuo metu man priklauso 13 Lietuvos rekordų.
Pasak trenerės Ditos Kareckienės, jums siekti dar didesnių meistriškumo aukštumų trukdo psichologinis barjeras, kurį ne visada pavyksta įveikti. Kaip šią svarbią spragą bandote ištaisyti?
Tai vienareikšmiškai darbas su savimi ir su sporto psichologu. Šiais įtemptais laikais yra daug problemų, rūpesčių, barjerų, kuriuos kartais nepavyksta vienam įveikti.
Be to, neįgaliųjų sportas nėra visiškai švarus ir dažnai tai būna didelis barjeras, nes žinai, kad jį įveikti praktiškai neįmanoma.
Jūsų gyvenime be sporto dar buvo ir muzika: iki studijų konservatorijoje puikiai grojote akordeonu, su sveikaisiais netgi dalyvavote „Lietuvos talentų“ konkurse. Dešimt klasių baigėte specialioje mokykloje, o vėliau perėjote mokytis su sveikaisiais į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, kurioje baigėte 12 klasių ir vokalo studijas.
Kaip galvojate, ar muzikantas gali būti didelio meistriškumo plaukiku, o plaukikas – didelio meistriškumo akordeonistu? Kaip derinote muziką su sportu?
Nemanau, jog atsiskleidžiau iki galo. Norint užsiimti rimtai, muzika su sportu nėra suderinami dalykai. Jie vienas kito nepapildo, pradedant techninėmis detalėmis ir baigiant charakterio bruožais.
Manęs bičiuliai, kolegos, žurnalistai daugybę kartų klausė, kas vis dėl to aš esu: meno ar sporto žmogus?
Į šį retorinį klausimą neturiu atsakymo. Bent jau iki šiol mano gyvenimas susidėjo iš dviejų dalių: meno kelias iki paauglystės, o po to – sportas.
Kas dabar jus sieja su muzika, kada jai pasakėte: „Ne, mano pašaukimas – sportas“?
Gal besimokant aštuntoje klasėje nuo nesistemingo grojimo patyriau sausgyslių traumą. Iki tol praktiškai buvo aišku, jog iš muzikos neteks valgyti duonos, o gavus traumą teko baiginėti savo „virtuozo” karjerą.
Tuomet dar nebuvau su tuo susitaikęs ir į konservatoriją įstojau kaip vokalistas, nes iš tėvo paveldėjau gerą balsą. Tačiau tai nebuvo siekis į ateitį, paprasčiausiai norėjau turėti gerą muzikinį išsilavinimą.
Galutinai tą įrodėte, Lietuvos sporto universitete pradėjęs studijuoti sporto vadybą. Ar jau baigėte studijas?
Šiemet studijas baigiau. Šiuo metu ne tik intensyviai sportuoju, bet ir esu šoudauno (aklųjų ir silpnaregių stalo teniso) treneris.
Dar studijuoju masažuotojo specialybę, semiuosi įvairių masažo paslapčių. Be abejonės, stengiuosi tobulėti kaip asmenybė bei siekti ambicingų tikslų gyvenime.
Kokie tie jūsų ambicingi tikslai?
Pirmasis tikslas – palikti kuo didesnį įspaudą Lietuvos neįgaliųjų sporte. Kaip sportininkas iškovojau daug gražių pergalių savo valstybei.
Kaip aklųjų teniso treneris, ugdau sportininkus, dalinuosi savo patirtimi, jiems padedu būti geriausiais ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
Mūsų neįgaliųjų sporto bendruomenėje sporto vadybos studijas esame baigę tik aš ir Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius.
Tai atskleidžia ir parodo, jog mūsų neįgaliųjų sportui trūksta daug disciplinos bei profesionalumo.
Vienos neįgaliųjų sporto organizacijos žengia kasmet pirmyn, o kai kurios ne tik stovi vietoje, bet ir pamažėle žengia žingsnelį atgal, taip griaudamos hierarchinę piramidės sistemą.
Nesu dar išsikovojęs vietos po saule, įgijęs rimto sporto organizacijų pasitikėjimo kaip sporto vadybininkas-lyderis, nes tam reikia laiko.
Tačiau tikiu, kad po kokių 5-10 metų ateis ir mano laikas, manau, gausiu galimybę prisidėti prie neįgaliųjų sporto plėtojimo.
Antrasis tikslas – sukurti kuo daugiau darbo vietų žmonėms su negalia Kauno mieste.
Mieste turime puikaus iniciatyvaus jaunimo, kuris sportuoja, mokosi, muzikuoja bei bando atrasti save.
Kaip kaunietis, žvelgiu į Vilniaus miestą ir su baltu pavydu gėriuosi socialinių įmonių kūrimu, neįgaliųjų masažo salonų plėtra bei neįgaliųjų įtraukimu į bendrą darbo rinką.
Visgi kol kas paklausiausios specialybės tarp neregių – informacinės technologijos bei masažuotojai. Tad pabaigęs sportinę karjerą, mokslus, mėginsiu suburti kuo daugiau iniciatyvaus jaunimo ir jiems sukurti darbo vietas.
Jūsų gyvenime atsirado dar viena sporto šaka – greitas aklųjų ir silpnaregių žaidimas šoudaunas, kurį žaisti gali kiekvienas. Kokias viltis siejate su juo? Ar jis nenukonkuruos plaukimo?
Manau, kad ne. Aklųjų tenisas man visada buvo kaip hobis, geras laisvalaikio praleidimas.
Profesionalus plaukikas nebūsiu dar dešimt metų, o baigęs plaukiko karjerą, galbūt, pasvarstysiu apie aklųjų teniso aukštumas.
Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie savo hobį – aklųjų tenisą?
Su savo komanda šiuo metu rengiame siurprizą visuomenei ir būtent susietą su šia sporto šaka.
Tačiau truputėlį palaukime ir tikrai atskleisime, koks tai žavus sportas su itin rimta organizacija.
