Vienuolika metų Lietuvos nacionalinei rankinio rinktinei atstovaujantis 36-erių vartininkas Giedrius Morkūnas vien iš žaidimo duonos nevalgo. Rytais jis skuba į Sostinės vaikų ir jaunimo centrą „Hobiverse“ ir plaukimo baseine dirba gelbėtoju, o po pietų sporto mokykloje „Sostinės tauras“ treniruoja jaunuosius rankininkus.
Islandijos, Suomijos ir Lietuvos čempionas šalies rinktinėje sužaidė 111 rungtynių.
Be to, pastarąjį sezoną šalies čempionės titulą apgynusios Vilniaus „Šviesos“ vartų sargas išrinktas naudingiausiu Lietuvos rankinio lygos žaidėju.
„Individualaus prizo tikrai nesitikėjau. Visada išlieku kuklus ir sakau, kad aikštelėje yra geresnių už mane. Per rungtynes atiduodu viską, ką galiu, galbūt tai ir padėjo laimėti naudingiausiojo prizą. Bet mano prioritetas – komandos rezultatai. Asmeniniai prizai niekada neatstos kartu su komanda iškovotų pergalių ir čempionų titulo, – sako po legionieriaus karjeros Prancūzijos, Islandijos ir Suomijos klubuose į Vilnių grįžęs G.Morkūnas. – Dar kartą įsitikinome, kad titulą apginti visada sunkiau, negu pirmą kartą iškovoti. Reikia daugybės dedamųjų ir sėkmės, kad pavyktų tai pakartoti iš eilės ne vienus metus. Džiaugiamės, kad pavyko pratęsti čempionišką seriją. Labai dėkojame sirgaliams, kurie mus palaikė ne tik tada, kai skynėme pergales, bet ir sunkiais momentais. Laimėta čempionų taurė vainikavo visą mūsų sezoną.“
Jūsų įprasta dienotvarkė sezono metu – labai įtempta. Darbo dieną „Hobiverse“ pradedate jau penktą valandą ryto, po pietų sporto mokykloje treniruojate vaikus, vakarop skubate į rankinio treniruotes Vilniaus „VHC Šviesa“ klube. Ar seniai gyvenate tokiu ritmu?
„Hobiverse“ dirbu puse etato nuo praėjusių metų gruodžio pradžios. Dirbu iki antros valandos, o jau po pusvalandžio „Sostinės tauro“ sporto mokykloje ugdau jaunuosius rankininkus. Juos irgi pradėjau treniruoti nuo praėjusių metų lapkričio.
Po pratybų sporto mokykloje skubu į darželį pasiimti penkerių metukų sūnaus Tonio, kartu su juo važiuojame į rankinio klubą ir pusę dešimtos grįžtame namo. Sūnus labai žavisi futbolu, bet norėčiau, kad pasektų mano pėdomis ir taptų rankininku.
Buvęs Lenkijos sprinteris, Sidnėjaus ir Pekino olimpietis, dvigubos sportininkų karjeros projekto sumanytojas Marcinas Nowakas yra pasakęs, kad antroji karjera yra neišvengiama, todėl geriau jai rengtis iš anksto. Manau, įsiklausėte į jo žodžius.
Lietuvoje rankinis nėra labai populiari sporto šaka, iš jo pragyventi neįmanoma, nes nepritraukia reikiamo finansavimo. Rankinis šiek tiek palengvina mano gyvenimą, bet nedaug. Sunku sudurti galą su galu, todėl praverčia antroji karjera. Reikia išlaikyti šeimą, išgyventi, todėl pripratau prie sunkumų. Žmona Vitalija ir sūnus – dideli mano sirgaliai varžybose.
Žmona – alytiškė, ji irgi žaidė rankinį, bet gavo traumą ir turėjo baigti karjerą. Ji taip pat baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, tačiau dirba kirpėja. Susituokėme 2018 metais.
Aktyviai žaisdamas Vilniaus pedagoginiame universitete baigėte kūno kultūrą. O kuo jus sužavėjo gelbėtojo darbas?
Atėjo metas keisti veiklą, o gelbėtojo darbas nereikalauja didelės fizinės jėgos, tai labiau psichologinio pobūdžio veikla, nes reikia žiūrėti, kas vyksta baseine. Prie rankininko karjeros jis labai tiko, nes baseine nepavargstu, dirbu tris keturis kartus per savaitę ir savotiškai atsipalaiduoju nuo didelio krūvio rankinio aikštelėje. Gelbėtojo darbą pavyksta sėkmingai derinti su rankiniu, puikiai sutariu su kolegomis.
Vienas jų, Edmundas Lagunavičius, praeityje buvo geras futbolininkas, o dabar dalyvauja įvairiose senjorų plaukimo varžybose, jo sūnus siekia pirmųjų svarių pergalių šiuolaikinėje penkiakovėje, todėl su kolega smagu padiskutuoti apie sportą, pasidalyti įžvalgomis.
Kol dar aktyviai sportuoju, darbams skiriu šiek tiek mažiau dėmesio, bet kai paliksiu rankinio aikštelę, tada pasikeis ir mano darbų rutina.
Kaip ir vartininkui, baseine reikia būti labai atidžiam, nes nelaimė vandenyje gali nutikti bet kurią akimirką. Ar jau teko gelbėti skęstantį žmogų?
Kol kas dar ne ir tikiuosi, jog neteks. Baseine kiekvienas atliekame savo darbą: treneriai moko vaikus plaukti, o mūsų, gelbėtojų, pareiga – prižiūrėti bendrą tvarką, kad būtų kuo mažesnė tikimybė baseine įvykti nelaimei.
Visai kitoks mano darbas „Sostinės taure“, kur jaunuosius žaidėjus mokau rankinio abėcėlės.
Ar rankininkams irgi reikėtų lankyti baseiną?
Baseine retkarčiais vyksta atsipalaidavimo procedūros, bet jame neplaukiojame. Nors gimiau ir augau ežerų krašte Utenoje, plaukti moku, bet nesu didelis plaukimo mėgėjas. Dabar gyvenu Vilniuje, Pilaitėje, netoli yra Gėlūžės ežeras, bet pernai jame plaukiojau gal penkis ar šešis kartus.
Rankinį pradėjote žaisti Utenoje nuo vienuolikos metų. Kuo sudomino ši sporto šaka?
Tuometėje mūsų 7-ojoje vidurinėje mokykloje veikė vienintelis rankinio būrelis. Visi bendraklasiai ir draugai jį žaidė. Rankiniu gyveno visa mokykla.
Sporto mokykloje rankinio subtilybių mane mokė treneris Gediminas Paukštė ir nuo pačios pirmosios treniruotės tapau vartininku. Per pratybas pats mėčiau į vartus ir visada pataikydavau. Pagalvojau, kad nieko čia sunkaus atlaikyti smūgius. Pasiūliau vartininkui pasikeisti vietomis ir stojau į vartus. Pavyko atremti kelis smūgius. Pamatęs didžiulį mano džiaugsmą, treneris pasakė: „Būsi vartininkas.“ Nuo pirmosios treniruotės vartų taip ir nepalikau. Vartininko pozicija patiko ir prilipo.
Kai lankiau mokyklą, man ypač didelė motyvacija buvo galimybė patekti į Lietuvos jaunių, o paskutinėje klasėje – į suaugusiųjų rinktinę.
Po to buvo studijos Vilniaus pedagoginiame universitete, žaidimas VHC „Šviesa-Savanoris“ ekipoje. Mus treniravo Edis Urbanavičius, po to pareigas perėmė Evaldas Lipinskas. Tada ypač stiprus buvo Kauno „Granitas“, kuris visur pelnydavo medalius. Mums pavyko tapti trečiaisiais prizininkais Baltijos rankinio lygoje.
Nuo 2011 m. ėmėte krimsti legionieriaus duoną: penkerius metus žaidėte Islandijoje „Haukar“ klube, porą metų – Suomijoje „Cocks“ klube, metus – prancūziškame „Caen Vikings“, po to – vėl „Cocks“ komandoje. Kaip sekėsi?
Esu dukart Islandijos čempionas ir taurės laimėtojas, ne kartą buvau išrinktas įvairių varžybų geriausiu vartininku. Tą patį pakartojome Suomijoje, kai viską laimėjome – ir čempionatus, ir taurės varžybas. Vėl buvau išrinktas geriausiu vartininku.
Nepasisekė su kontraktu Prancūzijoje, nes dėl COVID-19 čempionatas buvo nutrauktas. Likome be nieko. Po pandemijos grįžau į Suomiją ir vėl pavyko viską laimėti. 2022-aisiais po ilgų kelionių grįžau į VHC „Šviesą“. Gera grįžti pas senus bendražygius. Namų ilgesys pasidarė per stiprus, o grįžti namo visada gera. Dabar stengiuosi pagelbėti savo patirtimi, sukaupta per daugelį metų.
2023-iaisiais su VHC „Šviesa“ pirmą kartą tapau Lietuvos čempionu. Šiemet apgynėme titulą.
Rinktinėje esate vienas vyriausių žaidėjų, jums 36-eri. Šiemet per 2025 m. pasaulio čempionato atrankos turnyro rungtynes svečiuose su Suomijos nacionaline komanda – beje, jos pasibaigė lygiosiomis 20:20 – jūs atrėmėte net 15 metimų iš 31. Ar tai jūsų rekordas?
Pats vyriausias rinktinėje – irgi uteniškis Aidenas Malašinskas, kuriam 38-eri, aš antras po jo. Tie atremti įvarčiai per pasaulio čempionato atrankos rungtynes tikrai nėra rekordas. Jei esi aukšto lygio vartininkas, per rungtynes turi atlaikyti pusę įvarčių. Esu atrėmęs ir daugiau atakų. Regis, 24 smūgius atrėmiau, žaisdamas Islandijos klube.
Koks turi būti geras rankininkas?
Turi būti universalus karys: išmanyti gynybą, puolimą ir taktinius dalykus.
Nepatekote į kitų metų pasaulio čempionatą. Ar labai išgyvenote?
Norėjome patekti į čempionatą, bet žinojome, su kokiu varžovu kovojame. Jeigu būtų prisidėjusi sėkmė, vengrus gal ir buvo galima nugalėti. Tačiau po pralaimėjimo labai nenusiminėme ir neliūdime, nes šiandien dar nesame pajėgūs nugalėti tokio kalibro rinktinės.
Šių metų sezoną rinktinė baigė ir dabar tikimės, kad per Europos čempionato atranką, kurios pirmasis ciklas vyks šiemet rugsėjį ir spalį, turime realių šansų patekti į čempionatą.
Sportininko kelias trumpas, kažkada ir jums teks palikti vartus. Kaip įsivaizduojate savo antrąją gyvenimo karjerą?
Manau, iki 40 metų dar galima žaisti. Ne kartą esu pagalvojęs, ką po to darysiu. Jaučiu, kad toli nuo rankinio nepabėgsiu. O minčių yra visokių. Realiausios – pradėti teisėjauti arba dirbti rankinio treneriu, galbūt treniruoti vartininkus, jiems perteikti savo patirtį.
Koks jūsų gyvenimo kredo?
Anksčiau ar vėliau ateina juoda diena, kuriai reikia būti pasiruošusiam.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
