Marytė Marcinkevičiūtė
„Ne, laiko atgal juk neatsuksiu. Dirbau 42 metus. Pabaigoje ėmė trūkti energijos, sveikatos. Nemažai auklėtinių man dabar paskambina, šiltai pabendraujame, už nugaros neapkalba. Tikrai nepasiilgstu treniravimo, visas išsisunkiau. Nepasiilgstu ir kelionių, į lėktuvus nebegaliu žiūrėti, juk turėjau virš 600 skrydžių po visą pasaulį. Bet užtat turiu ką prisiminti“, – sako kitąmet vasario 19 dieną 70 metų jubiliejų minėsiantis įžymusis Lietuvos badmintono puoselėtojas Juozas Špelveris.
Tačiau buvęs ilgametis Lietuvos badmintono federacijos prezidentas, šalies įvairių amžiaus grupių rinktinių vyriausiais treneris su mėgstama sporto šaka negalėjo išsiskirti.
Lietuvos badmintono legenda dabar su specialiomis staklėmis tempia stygas badmintono raketėms, daug skaito. Padeda Kaune besitreniruojantiems ukrainiečiams ir pataria visiems, kam tik norisi jo įžvalgų.
Esate vadinamas Lietuvos badmintono tėvu. Džiaugiatės ar pykstate, kai jus taip pavadina?
Nesijaučiu jokiu Lietuvos badmintono tėvu. Tad nei džiaugiuosi, nei pykstu, kai taip kas nors pavadina.
O tą žodelį į gyvenimą paleido kažkuris sporto žurnalistų, gal mano labai vertinamas Aleksandras Krukauskas, kuris per anksti paliko mus.
Iki manęs Lietuvoje badmintonas jau buvo žaidžiamas bene devynerius metus, bet tai buvo neolimpinė sporto šaka ir tarybiniais laikais jos badmintono sporto funkcionieriams nereikėjo.
Savo sportinę karjerą pradėjote ne nuo badmintono, o nuo krepšinio, kurį žaidėte savo gimtojoje Tauragėje. Badmintono raketę pirmą sykį į rankas paėmėte būdamas šešiolikos, prisiminkite tai?
Ketvirtoje klasėje pradėjau kliedėti krepšiniu ir dabar prisimenu tas karštas vasaras, kai kiemo draugai dienas leisdavo prie Jūros upės, o aš vienas krepšinio aikštelėje ant asfalto dangos.
Turėjau Stanislovo Stonkaus knygutę „Treniruokimės savarankiškai“, atsiversdavau ją ir bandydavau daryti įvairius pratimus.
Guminį kamuolį nusipirkau Sovetske, nes Tauragėje nebuvo, mokėjau 7 rublius 99 kapeikas. Trūko vienos kapeikos, tai kažkokia moteris išgelbėjo.
Tačiau pirmose respublikinėse varžybose dalyvavau ne krepšinio, o stalo teniso.
Lietuvos pionierių žaidynių stalo teniso zoninėse varžybose Pagėgiuose tarp 5 rajonų užėmėme antrą vietą, pralaimėjome Šilalės „Laukuvai“, kurie, tada neturėdami sporto salės, kiaurus metus žaisdavo mokyklos koridoriuose.
O devintoje klasėje Tauragės 1-osios vidurinės mokyklos komandoje buvome treti tarp rajonų, kurie neturėjo krepšinio sporto mokyklų.
Prieš vienas krepšinio rungtynes savo mokykloje išbėgau apšilti į lauką ir pirmą kartą gyvenime pamačiau badmintono aikštelę su linijomis ir tinkliuku, kurią buvo įsirengę ir žaidė rajono laikraščio žurnalistas Robertas Krapas bei sportiškas, atletiškas rajono orkestro vadovas Romualdas Eičas.
Paprašiau leisti ir man pabandyti. Pabandžiau ir patiko. R. Krapas pakvietė ateiti į sporto mokyklos salytę, kurioje išsibraižė dvi badmintono aikšteles.
Atsivedžiau būrelį draugų. Treniruotes prasidėdavo pusę vienuoliktos nakties. Grįždavome po vidurnakčio. Motinos siuto. Kartais per pamokas užmigdavau.
Kai po metų pirmą kartą nuvykome į badmintono varžybas Klaipėdoje, supratau, jog nieko nemoku, net raketės rankose teisingai laikyti.
Pamenu, žaidžiau su tuomečiu daugkartiniu Lietuvos čempionu Juozu Baltrimu. Na, galvoju, Tauragėje visus triuškinau, tai ir tave sutriuškinsiu.
Tačiau čempionas sutaršė mane 15:0 ir 15:0. Net nespėdavau pamatyti plunksninuko po smūgio.
Kitas būtų bėgęs iš tos salės ir nebežiūrėjęs į tą pusę. Bet ne aš. Užsispyriau sutramdyti tą plunksninuką.
Išvažiavus studijuoti į Vilnių ir bebaigiant antrą kursą jau kovojau su visais stipriausiais Lietuvos badmintono žaidėjais, o trečiame kurse buvau pakviestas į rinktinę.
Bet trenerį turėjau tik pirmus dvejus metus. Vilniuje kažkurioje Lazdynų vidurinėje mokykloje treniruodavomės nuo pusės dešimtos vakaro ir po poros metų trenerio žmona pareiškė, jog, jei jis vakarais paliks ją ir vaikus vienus, tai grįžęs iš treniruočių namo jos nerasiąs.
Taip nebetekau trenerio, o kito Vilniuje nebuvo. Tad treniravau pats save. Badmintonas vis dar buvo niekam nereikalingas.
Niekada neturėjau sąlygų, gal todėl paskui tiek jėgų ir dėmesio atidaviau savo būsimiems auklėtiniams.
Beje, krepšinio niekada nepamiršau. Studijuojant VPI, pirmakursių varžybose per vienerias rungtynes pelniau gal net 44 taškus.
Tuometis „Šviesos“ ir buvęs „Statybos“ treneris Antanas Paulauskas pakvietė prisijungti prie „Šviesos“ treniruočių.
Ten lyg sekėsi, bet per rungtynes treneris manęs nuo suoliuko nepakėlė, tad daugiau nėjau. Užteko badmintono.
Buvote gero lygio badmintono žaidėjas, 2001 metų Lietuvos vyrų dvejeto ir keturis kartus komandinių varžybų čempionas. Kodėl baigėte savo karjerą?
Kaip jau minėjau, mažai turėjau trenerių. Studijų metais trečiame ir ketvirtame kursuose dar buvau badmintono žaidžiančiuoju treneriu „Kibirkšties“ klube.
Supratau, kad noriu ir galiu treniruoti. Po studijų teko pusantrų metų tarnauti sovietų armijoje tolimuosiuose rytuose. Labai laukiau grįžimo į badmintoną.
Po tarnybos 1979 metų gegužę atsiradau Kaune. Buvęs mano mokyklos Tauragėje direktorius turėjo ryšių Kaune ir man padėjo įsidarbinti švietimo skyriuje inspektoriumi.
Dirbau, treniravausi pats, o vakarais „Drobės“ sporto salėje ugdžiau jaunuosius badmintono žaidėjus.
Gamykloje buvo stipri badmintono sekcija, manimi patikėjo „Drobės“ badmintono vadovas Antanas Kisielius.
Turėjau nuostabias sąlygas, dar treniravau ir Kauno politechnikos instituto studentus.
Po trejų metų supratau, kad nebesuderinu darbo švietimo skyriuje su iššūkiais badmintone. Palikau skyrių, nors kvietė likti, bet velniškai norėjau treniruoti.
Mano pastangas pastebėjo miesto „Žalgirio“ draugijos pirmininkas Semionas Tokeris ir miesto sporto komiteto pirmininkas Pranas Majauskas.
Gaudavau badmintonui lėšų. Pasipylė medaliai ne vien per įvairius šalies čempionatus, bet ir Sovietų Sąjungoje.
Vien tik SSRS 1983-1989 metais jų buvo bene 14. Dar labai jaunas 1985 – 1988-aisiais buvau SSRS jaunimo rinktinės treneris.
Geriausia mano auklėtinė Aušrinė Gabrėnaitė 1989 -aisiais tapo Europos jaunimo čempionato prizininke.
Mane pastebėjo ir vienas šalies sporto vadovų Artūras Poviliūnas, kuris daugiau nei du dešimtmečius buvo mano pagalbininkas bei įkvėpėjas.
Jei ne jis, tikrai nebūtų Lietuvos badmintonininkų Pekino ir Londono olimpinėse žaidynėse.
Visa ko pagrindas – nuoširdus darbas treniruotėse. Kiek jėgų buvo jaunystėje, per dieną vykdavo penkios treniruotės trijose skirtingose salėse.
S. Tokeris kvietė dirbti direktoriumi „Žalgirio“ kompleksinėje sporto mokykloje, sakė, spėsi ir treniruoti. Baikit, kaip – atsakydavau.
Siūlė keturių kambarių butą ir paskyrą mašinai, netgi valdišką mašiną. Bijojau ir prasitarti žmonai, ką prarandu viso to atsisakydamas. Bet nesigailiu.
Treneriu dirbote daugiau kaip 40 metų, iš kurių 35- erius treniravote šalies įvairaus amžiaus rinktines, 1992 – 2008 – aisiais buvote Lietuvos badmintono federacijos prezidentas, o nuo 2009 metų viceprezidentas. Tačiau badmintonas nebuvo ta sporto šaka, kuriai buvo skiriama sočiai pinigų, tad ko teko patirti – džiaugsmo ar skausmo?
Treneriu dirbau 42 metus, nuo 1979 iki 2022 metų lapkričio 1-osios. Badmintono tokia specifika: daugiau dirbama su atskirais sportininkais, o su rinktinėmis tik kartas nuo karto treniruočių stovyklose.
Nuo 1980 iki 2013-ųjų dirbau su visomis šalies rinktinėmis. Buvo nelengva, kaip pagalvoju, gal ir negerai buvo derinti trenerio darbą su keturių kadencijų vadovavimu šalies federacijai ir dar vieną kadenciją (2009-2012) būti viceprezidento poste.
Bet tokia buvo realybė. Neatostogavau 27 metus. Vasarą tarp stovyklų ilsėdavausi keletą dienų. Senatvėje pajausdavau didelį nuovargį ir išsekimą.
Kai sugrįžtu į praeitį, tai nuo 1979 iki 1985 metų buvo ypač sunku, nes badmintonas nebuvo olimpinė sporto šaka.
1985-aisiais tapo aišku, jog per 1988 metų Seulo olimpines žaidynes vyks parodomosios varžybos, o badmintonas debiutuos 1992 metais Barselonoje.
Pagaliau tapome reikalingi. Bet nebūčiau tiek padaręs be pagalbininkų, buvome maža, bet draugiška, gerai dirbančių trenerių šeima: Klaipėdoje – Antanas Narvilas, Vilniuje – Genadijus Plavinas, Tauragėje – Juozas Šileris, Kelmėje – Vidimantas Parnarauskas, o aš – Kaune.
Dabar – treniruojančių daugiau, bet sutarimo mažiau.
Kuris laikmetis buvo sunkiausias, kainavęs daugiausia sveikatos?
Buvo nelengva, kai ištrūkome iš sovietų imperijos. Visi politikavo, sportui trūko dėmesio. Bet turėjome daug entuziazmo, buvo smagu atstovauti Lietuvai.
Palaikė Artūras Poviliūnas, paskutiniuosius 20 metų padėjo Kauno miestas, sporto mokykla „Gaja“, kurioje dirbau.
Stipriai sunervino Covid-19 pandemija, kuri ištraukė paskutiniuosius sveikatos, energijos ir motyvacijos syvus. Tačiau sutikau žymiai daugiau gerų žmonių, nei blogų.
Kokios didžiausios problemos, jums vadovaujant federacijai, kamavo Lietuvos badmintoną ir kaip jas pavyko spręsti?
Rasdavau rėmėjų, šiek tiek lėšų gaudavome iš valdžios, bet tų lėšų toli gražu neužteko turėti nacionalinį badmintono centrą.
Nepaisant to, per Europos jaunių ir jaunimo komandinius čempionatus pavyko būti ir ketvirtiems, ir dukart septintiems, individualiai irgi buvo užimta ne viena aukštesnė vieta. Masiškumas ir geografija irgi po truputį augo.
Kam turite būti dėkingas, kad Lietuvos badmintonas nesužlugo, o nepriklausomybės laikotarpiu išaugo du olimpiečiai: Pekine rungtyniavo Kęstutis Navickas, Pekine bei Londone – Akvilė Stapušaitytė?
Pirmiausiai savo darbštumui, taip pat A. Poviliūnui, kuris man yra iškiliausias Lietuvos sporto vadovas.
Gal turėjau ir Dievo dovaną dirbti treneriu. Bet vargu ar būtų pavykę su tomis olimpiadomis, jei Lietuvos badmintone nebūtų konkurencingų penkių miestų, nes vienam „arti“ – galima ir užklimpti kur lauko vidury.
Beje, nedaug trūko, kad A. Stapušaitytė būtų išvykusi į savo trečią olimpiadą Rio de Žaneire, bet paskutinę dieną kinai pakeitė savo dvejetus, ir Akvilė liko pirma už brūkšnio.
Kaip ir Kęstutis Navickas, kuris Londono vyrų vieneto atrankoje ir Rio liko trečias už brūkšnio.
Prisilietėte prie minėtų dviejų olimpiečių: Akvilę surado ir Tauragėje ugdė Jonas Šileris, kuris 2021-aisiais iškeliavo amžinybėn. O kada ji pateko jūsų žinion?
Jonas šaunuolis, bet jis niekada nebūdavo rinktinės vasaros treniruočių stovyklose Klaipėdoje ir Visagine, tad Akvilę vasaromis perimdavau aš, o į paskutinę vidurinės mokyklos klasę jau atsivežiau į Kauną.
Labai sunkiai viską sekėsi pakeisti: didelis miestas, kiti klasės draugai, mokytojai, ne mamos maistas, treneris ir nauji treniruočių draugai.
Nuo 2003 iki 2008-ųjų penkeri sunkaus darbo metai Kaune, niekas netikėjo, kad Lietuvos badmintonas debiutuos iškart dviem olimpiečiais.
Kai sakiau, kad bus du, kiti sakė – sugebėk vieną. Tad, kaip tada ištarė Algimantas Kukšta, Špelveris planą įvykdė 200 procentų.
Pekine Akvilė sutiko ir būsimą vyrą olandą, dabar jau senokai gyvena Olandijoje ir augina du vaikučius.
Kaip pavyko surasti geriausią visų laikų Lietuvos badmintonininką, Europos žaidynių bronzinį prizininką Kęstutį Navicką? Kokie buvo santykiai su juo, nes jis niekur nemini, kad jam padėjote kopti į olimpą?
Su jo tėčiu Sigitu Navicku kartu studijavome Vilniaus pedagoginiame institute, jis buvo geriausias Lietuvos 800 metrų bėgikas.
Po to Kaune, Šilainiuose gyvenome netoli vienas nuo kito. Kai mokykloje rinkau naujus vaikus į grupes, jis atvedė 9-erių Kęstutį, o dvynį Gediminą nuvedė į krepšinį.
Prašiau, atiduok abu, juokaudamas akcentavau, jog sukeisdami brolius dvynius prieš trečias lemiamas partijas, niekas nesuprastų klastos.
Bene kokias keturias vasaras Gediminą kartu veždavausi į vasaros stovyklas prie Baltijos jūros, tačiau po to jis jau pradėjo stovyklauti su įvairaus amžiaus krepšinio rinktinėmis, tapo pasaulio jaunimo čempionu, o dabar pradėjo dirbti Kauno „Žalgirio“ sporto direktoriumi.
Viskas su Kęstučiu ėjosi puikiai, tobulėjo, 2003 metais per Europos jaunimo čempionatą Danijoje vos nelaimėjo bronzos medalio.
Jis buvo pakviestas į pasaulinį treniruočių centrą Sarbriukene (Vokietija), į kurį dirbti atvyko vienas geriausių pasaulio trenerių iš Pietų Korėjos.
Jis stipriai pakėlė Kęstučio lygį. Ir aš triskart per porą metų iki Pekino olimpiados važiavau stažuotis.
Pekino olimpiadoje K. Navicko dvi pergalės ir užimta 9–16 vieta buvo smagus rezultatas.
Pekine mums pavyko prikalbinti padėti Virginijų Mikalauską, dirbusį kūno rengyboje su krepšininkais.
Jis daug prisidėjo prie auklėtinio geresnės fizinės būklės. Savo geriausią badmintoną Kęstutis žaidė iki 2012 metų, kai pasaulio vyrų vieneto reitinge buvo pakilęs iki 38-os vietos.
Per pusmetį įvairiose varžybose jis triskart atkakliose kovose praleido tris pirmo dešimtuko kinus.
Būtų bent vieną nugalėjęs, būtų trisdešimtuke. O paskui prasidėjo košmaras. Trys traumos, trys operacijos, kurias visas sėkmingai atliko prof. Rimtautas Gudas.
Auklėtinis po reabilitacijų triskart grįžo pirmąjį pasaulio reitingo šimtuką. Jei ne traumos, Kęstutis gal būtų dalyvavęs ir ketveriose olimpiadose.
Per Europos žaidynėse Baku jis pelnė bronzos medalį.
Kad mano auklėtinis niekur nemini mano pavardės, taip nėra.
Tiesa, buvome apsipykę, bet vėl bendraujame ir aš jau ant nieko nebepykstu, nes tam nebėra sveikatos.
Kaip dabar vertinate, tai ką darėte, ar nesate nusivylęs ir apie save prakalbęs, kad „durnas buvau“?
Ne, laiko atgal juk neatsuksiu. Dirbau 42 metus. Pabaigoje ėmė trūkti energijos, sveikatos.
Nemažai auklėtinių man dabar paskambina, šiltai pabendraujame, už nugaros neapkalba.
Kuriais savo darbais didžiuojatės, kurie puošia jūsų karjerą?
Žinoma, auklėtinių dalyvavimu dvejose olimpiadose. Be trenerio darbo, 16 metų vadovavau federacijai, 1990-1996 metais buvau Pabaltijo badmintono koordinatorius, bene 27 metus mano auklėtiniai būdavo pasaulio reitinge.
Europoje ir pasaulyje buvome visiems rimti konkurentai, su mumis skaitėsi.
Kauno sporto halėje pavyko surengti kelis tarptautinius turnyrus, 2011 metais porą vakarų kovų susirinko žiūrėti po tūkstantį žiūrovų.
O ko nepavyko įgyvendinti ir dėl to dabar skaudą širdį?
Svajojau apie ketverias olimpiadas, o buvo viena. Kito tokio žaidėjo vyro nebuvo.
Kai dėl moterų, tai buvo Aušrinė Gabrėnaitė, bet turėjo sveikatos problemų.
Akvilė Stapušaitytė – pusiau mano auklėtinė, ji padarė viską, ką galėjo. Jos lubos vis dėlto buvo ne tokios aukštos kaip Kęstučio Navicko.
Nuo pradžios buvo išmokinta Vytautė Fomkinaitė, dalyvavausi dvejose Europos žaidynėse. Tačiau ji nenorėjo treniruotėse kankintis tiek, kiek reikia olimpiadai.
Buvo tokia Indrė Starevičiūtė, aukšta, greita, stiprios sveikatos, tapusi Lietuvos dvejetų čempione.
Baigus vidurinę mokyklą, ją kalbinau pradėti profesionaliai treniruotis, bet neįkalbinau. Trečiame KTU kurse ji prasitarė, kad gailisi.
Praėjusiais metais rudenį su badmintonu padėjote tašką, kaip išgyvenote tą momentą?
Sporto mokykloje mane dar spaudė pasilikti, netgi siūlė didesnį krūvį, bet jau buvau tvirtai apsisprendęs išeiti.
Jau ir taip po pensijos (63,8 m.) pradirbau daugiau ketverių metų. Tikrai nepasiilgstu treniravimo, visas išsisunkiau.
Nepasiilgstu ir kelionių, į lėktuvus nebegaliu žiūrėti, juk turėjau virš 600 skrydžių po visą pasaulį.
Bet užtat turiu ką prisiminti, tarkime, 1987-aisiais dvi savaites netgi buvau Šiaurės Korėjoje.
Kaip dabar bėga jūsų gyvenimas? Ar į jus kreipiasi badmintono entuziastai, prašydami patarimų?
Daug miegu. Prieš penkerius metus įsigijau sodybą prie ežero už Utenos. Turiu guminę valtį, Aukštaitijoje žvejoju per 30 ežerų.
Labai mėgstu grybauti, nebeskubu miške. Daug skaitau. Žiūriu Kauno „Žalgirį“.
Su staklėmis tempiu stygas badmintono raketėms. Padedu Kaune besitreniruojantiems ukrainiečiams. Patariu visiems, kam norisi mano įžvalgų.
Pasikalbu su auklėtiniais. Ir su Kęstu, ir su Akvile. Ir laidoju bendražygius bei gimines, kurie yra mano metų. Stengiuosi dėl nieko nesigailėti. Stengiuosi gyventi.
