Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
„Tik tegul kas nors pabando man nulenkti ronką. Ne visiems pavyks. Augdamas Žemaitijoje, viena ronka nesunkai pakeldavau plūgą“, – žemaičiuodamas savo rankų stiprumu džiaugiasi gegužės 14 d. 70 metų jubiliejų švenčiantis Jonas Sakalauskas.
Jis – buvęs Lietuvos vasaros biatlono čempionatų visų trijų spalvų medalių laimėtojas ir žiemos čempionato bronzinis prizininkas estafečių varžybose, Lietuvos PDG daugiakovės čempionas, vėliau – tuometės respublikinės „Dinamo“ draugijos Taikomųjų sporto šakų mokyklos direktorius ir Vidaus reikalų ministerijos pareigūnas pulkininkas J.Sakalauskas.
Ir dabar jubiliatas kekvieną dieną po 40 minučių mankštinasi: namie atlieka atsispaudimus, ant treniruoklio mina dviračio pedalus, daro tempimo pratimus ant sienelės.
„Fiziškai esu ganėtinai stiprus, septynių dešimčių metų naštos nejaučiu“, – sako J. Sakalauskas.
DU GYVENIMAI. Jubiliatas savo gyvenimą skirsto į dvi dalis: sovietmečiu ir nepriklausomojoje Lietuvoje. „Nei praeitimi, nei dabartimi nesiskundžiu. Buvau užimtais darbais, pasiekėme gerų rezultatų. Žmonės buvo užsidegę, visi laukdavome varžybų, kurių buvo daug.
Per savo gyvenimą pamačiau 43 valstybes, įskaitant ir sovietmečio šalis, nebuvau tik Azijos žemyne ir Australijoje, o iš Vidurinės Azijos šalių pabuvojau Kazachstane ir Turkmėnijoje.
Prisimenu, stebėjau pasaulio sambo čempionatą Tokijuje, likau sužavėtas Japonija, o po šešių dienų su žmona vykau į Ameriką pas savo gerą draugą diplomatą Alfonsą Eidintą, kuris mus supažindino su ta šalimi. Tačiau per daug nesižavėjau, jos nebuvo mano hobis“, – prisipažįsta Jonas. Jis tik apgailestauja, kad neteko pabuvoti nė vienose olimpinėse žaidynėse.
Su savo sūnumis Mindaugu ir Gediminu J.Sakalauskas dalyvaudavo tradiciniuose Š. Marčiulionio krepšinio mokyklos šeimų turnyruose 3×3 ir 1998-1999 m. dukart tapo nugalėtojais.
202 cm ūgio Mindaugas, kuriam dabar 42-eji, krepšinį žaidė 10 sezonų (2000-2011 m.), atstovavo Vilniaus „Sakalų“, Kėdainių „Nevėžio“, Panevėžio „Techaso“, Vilniaus „Perlo-MRU“ komandoms, o dabar dirba treneriu Vilniaus krepšinio mokykloje.
39-erių Gediminas bėgioja maratonus, mėgėjiškai žaidžia krepšinį. Jono žmona Gražina mirė 2003-iaisiais.
Jubiliato džiaugsmas – keturi anūkai: dvi Mindaugo dukros ir du Gedimino sūnūs: „Senelį anūkėliai labai myli, kaip ir aš juos.“
J.Sakalauskas teigia, kad sulaukus 70 visos svajonės įgyvendintos ir dabar pagrindinis tikslas – gyventi savo malonumui.
„Svarbiausia – šeimos palaikymas, kuriuo skųstis negaliu“, – džiaugiasi jubiliatas.
GRAŽIAUSI METAI. Gražiausiais savo metais J. Sakalauskas vadina vaikystę, praleistą Žemaitijoje, Jundulų kaime, Mosėdžio valsčiuje, Kretingos apskrityje, ir studijų laikus. „Po šiai dienai moku laisvai rokoutis. Kai susitinku su savo klasiokais, tai nelaužom liežuvio ir kalbam tik žemaitišką“, – žemaičiuoja Jonas.
Žemaitijoje prasidėjo jo sportinė karjera. Iš prigimties stiprus ir tvirtai sudėtas jaunuolis nežinojo, kokią sporto šaką pasirinkti, nes buvo įvykdęs dviračių sporto ir kelių lengvosios atletikos rungčių antruosius atskyrius.
„Tačiau nemokėjau plaukti, nes, kur augau, aplinkui nebuvo vandenų, tik už 5 kilometrų tyvuliavo tvenkinys. Plaukti išmokau studijuodamas tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute“, – kiek rausdamas prisimena Jonas.
Pirmame kurse jis galvojo rinktis dešimtkovę, bet ta mintis greitai išgaravo, nes nemokėjo bėgioti per barjerus ir šokinėti su kartimi.
Netrukus buvo surasta sporto šaka, kuri jam prilipo. Iš pradžių tai buvo slidinėjimas, o kiek vėliau, prikalbinus žinomam Lietuvos biatlonininkui, studijavusio vienu kursu aukščiau Broniui Baronui – biatlonas.
Jonas buvo vienintelis žemaitis, lankantis tų sporto šakų pratybas. Jį tobulino du garsūs savo sričių specialistai profesorius Juozas Skernevičius ir Jonas Adamonis. 1968-1972 m. buvo patys aktyviausi Jono sportavimo metai.
Kai jis dirbo „Dinamo“ sporto draugijos Taikomųjų sporto šakų mokyklos direktoriumi, atsirado dar vienas biatlonininkas iš Žemaitijos – Lietuvos jaunimo rinktinės narys Romas Skalsys.
Slidinėjime konkurencija buvo didžiulė, nes VPI faktiškai studijavo visi geriausieji Lietuvos slidininkai, ir Jonas pagrindinį dėmesį ėmė skirti biatlonui.
Estafečių varžybose jis vienoje komandoje dalyvaudavo su žinomais to meto Lietuvos biatlonininkais B. Baronu, Lechu Česnovičiumi ir Broniumi Paukšte, teko rungtyniauti ir su Jonu Vilūnu, savo treneriu J. Adamoniu.
PIRMASIS ĮRAŠAS. Bebaigiant VPI, Jonas jau pradėjo galvoti apie darbą, nes savo gyvenimą norėjo susieti su Vilniumi.
1972-ųjų pabaigoje atsirado pirmasis įrašas jo darbo knygelėje – Savanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti (SDAALR) respublikinis komitetas, kur jis vienerius metus dirbo karinių ir techninių sporto šakų skyriaus vyr. instruktoriumi.
1973 m. liepos 4 d. Jonas gavo VPI baigimo diplomą, o dar po 6 dienų gavo šaukimą atlikti 10 mėnesių karinę tarnybą. Tarnavo Kaliningrade, sporto dalinyje, buvo viršila. Tarnyboje jam buvo suteiktas seržanto laipsnis.
„Ir kariuomenėje buvau fiziškai aktyvus, karinėje trikovėje (granatos metimas, 200 m kliūčių ruožas ir šaudymas iš trijų padėčių) įvykdžiau kandidato į sporto meistrus normą, pavykdavo užimti aukštas vietas įvairiose varžybose“, – prisimena jubiliatas.
Tolesni J. Sakalausko gyvenimo etapai – darbas „Dinamo“ draugijoje (1974-1979 m.) ir Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje (1979-1999 m.).
„Dinamo“ draugijai priklausė daug didelio meistriškumo irkluotojų, lengvaatlečių, stendinio šaudymo ir sambo imtynių meistrų, biatlonininkų, penkiakovininkų.
„Veikė dvi sporto mokyklos: Taikomųjų sporto šakų mokyklai vadovavau aš, o masinių sporto šakų mokyklai – Antanas Rutkauskas.
Tada man buvo 24-eri, pati branda. Pirmaisiais metais susipažinau su darbo specifika, o po to su puikiu trenerių kolektyvu pasiraitojome rankoves. Tobulėjau kartu su kolektyvu“, – pasakoja J.Sakalauskas.
Jis buvo atsakingas už stendinį šaudymą, biatloną, šaudymą iš lanko, imtynes, šiuolaikinę penkiakovę, Treneriai – garsesni vienas už kitą: Julija Stašelinė, Vladimiras Januškovskis, Antanas Vilčinskas, Vytautas Puzeras, Vytautas Ločeris, Jevgenijus Kliosovas, Algis Vitkauskas, Edmundas Kučinskas, Gediminas Maksimavičius.
„Sutikau labai daug gerų, puikių žmonių. Draugų ieškodamas nesurasi, o tik dirbant ir vienas kitam nemaišant, siekiant bendrų tikslų. Jei gerbi kitus, tai ir tave jie gerbs“, – įsitikinęs Jonas.
TIKĖJO PENKIAKOVININKŲ SĖKME. Kai kalba pakrypsta apie šiuolaikinę penkiakovę, kur dinamiečiai turėjo du neelinius specialistus – draugijos pirmininko pavaduotoją sportui, Meksiko olimpinį vicečempioną Stasį Šaparnį ir dabartinį Lauros Asadauskaitės- Zadneprovskienės trenerį J. Kliosovą, jubiliatas teigia, jog jis tikėjo, kad penkiakovininkai kada nors taps olimpiniais, pasaulio ir Europos čempionais.
„Mūsų mokykla irgi turėjo Zadneprovskį – Andrejaus tėtį Viačeslavą, kuris gyveno Klaipėdoje, o ten veikė mūsų mokyklos atskirų sporto šakų filialas. Jis buvo pajėgus penkiakovininkas, kandidatas į olimpinę rinktinę. Penkiakovininkas buvo ir Viačeslavo brolis Jevgenijus, Andrejaus dėdė. Stiprus buvo Arūnas Aidukas, jie sėkmingai pasirodydavo per Sovietų Sąjungos čempionatus, patekdavo į dešimtukus, belsdavosi į rinktinės duris.Tačiau legendinis Stasys Šaparnis šiuolaikinės penkiakovės neišskirdavo iš kitų sporto šakų, visomis vienodai rūpinosi ir skirdavo pakankamai didelį dėmesį. Ir anksčiau penkiakovininkų sąlygos nebuvo idealios, neturėjome nuosavos sporto bazės, kurią nuomodavės“, – paaiškino Jonas.
Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės meistrų pasirodymus jubiliatas seka iki šių dienų, juolab, kad jo geras draugas yra Jurijus Moskvičiovas, su kuriuo kartu dirbo Vidaus reikalų ministerijoje: „Jį žinojau dar nuo mokyklos laikų, o po to gyvenimas suvedė kartu dirbti.“
Jubiliatas apie savo vadovaujamos sporto mokyklos auklėtinių pasiekimus daug rašė į „Sporto“ laikraštį, buvo vienas aktyviausių neetatinių korespondentų.
PAREIGŪNAS. „Dinamo“ draugijai pasiūlius, Lietuvos VRM atsirado naujas etatas ir Jonas dirbo ministerijoje: iki 1994 m. buvo Fizinio parengimo ir sporto skyriaus viršininkas, o 1994-1999 m. – VRM Personalo departamento direktoriaus pavaduotojas.
„Buvo gaila palikti savo puoselėjamą dinamiečių sporto mokyklą, nors darbo krūviai ir buvo dideli. Ministerijoje teko dirbti su pareigūnais, kurie nešiojo antpečius, ir rūpintis jų fiziniu, koviniu ir savigynos imtynių parengimu, taip pat visu taikomuoju sportu. Rengdavau įvairių sporto šakų respublikines varžybos, o patys stipriausieji dalyvaudavo Sovietų Sąjungos VRM darbuotojų šaudymo, savigynos ir dziudo imtynių, tarnybinės, auto ir kinologų daugiakovės, biatlono, priešgaisrinės apsaugos sporto čempionatuose. Mūsų pareigūnai buvo stiprūs, pelnydavo daug medalių“, – teigia J.Sakalauskas.
Pusę savo tarnybos jis atliko Sovietų Sąjungos VRM sistemoje ir pusę – nepriklausomos Lietuvos, kur tarnavo 10 metų iki 2005-ųjų. Per tą laiko nebeliko VRM priklausančios „Dinamo“ draugijos.
J.Sakalauskas daug prisidėjo prie VRM komandų ir sportininkų meistriškumo tobulinimo, sportininkų fizinio rengimo gerinimo, taikomųjų ir olimpinių sporto šakų plėtojimo, respublikinių ir tarptautinių varžybų rengimo.
Iki šiol jam atmintyje išliko tarptautinės dviračių lenktynės dėl VRM prizų. Neblogai mokėdamas anglų kalbą, Jonas nesunkiai susikalbėdavo su atvykusių užsienio komandų dviratininkais.
Ir pats iki 40 metų dalyvaudavo įvairiose VRM varžybose, žaisdavo krepšinį, jėgas bandydavo PDG daugiakovėje.
Dirbant VRM, Jonui 1995 m. buvo uždėti pulkininko antpečiai, 1992 m. įteiktas Sausio 13-osios atminimo medalis, 1994 m. – VRM pasižymėjimo ženklas „Už pavyzdingą tarnybą“, 1995 m. – „Tėvynės labui“ I laipsnio ženklas, 1999 m. – vardinis VRM šaunamasis ginklas, 2000 m. – atminimo ženklas „Už nuopelnus Vidaus reikalų ministerijai“.
Jubiliatas dabar penkerius metus yra VRM senjorų sąjungos tarybos narys. „Valdžios versti nesirengiam, bet kovojam, kad senjorai nebūtų skriaudžiami“, – šypteli Jonas.
Turi jubiliatas ir Lietuvos sporto organizacijų apdovanojimų: 2010 m. jam buvo įteiktas Kūno kultūros ir sporto departamento Sporto garbės kryžius, LTOK prizas už nuopelnus olimpizmui ir Lietuvos neolimpinio komiteto medalis „Už nuopelnus Lietuvos neolimpiniam sportui“.
VICEPREZIDENTAS. Kadangi VRM sistemoje buvo nemažai gero lygio imtynininkų, 1993-1999-aisiais J. Sakalauskas buvo Lietuvos sambo imtynių federacijos viceprezidentas, o nuo 2000-ųjų iki šiol vadovauja federacijos senjorų komisijai.
Jubiliatas padeda surengti Lietuvos senjorų sambo čempionatus, patys stipriausieji savo pinigais vyksta į pasaulio čempionatus ir į namus parveža nemažai medalių. Jam pačios brangiausios – šviesaus atminimo Pranciškaus Eigmino sambo atminimo taurės varžybos, prie kurių organizavimo irgi prisideda.
