Marytė Marcinkevičiūtė
Vilniaus vaikų gimnastikos studija sėkmingai įgyvendina projektą „Judėjimo menas“, bendrai finansuojamą valstybės biudžeto lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
Projekto trukmė – dveji metai, šiemet birželio pabaigoje baigsis ugdymo procesas ir tada, pasak studijos vadovo Mariaus Jukonio, bus galima pasidžiaugti sėkmingu projekto įgyvendinimu.
„Parkūro bendruomenė, treneriai labai džiaugiasi šiuo didelės naudos vaikams davusiu projektu.
Ką mes darėme, praktiškai tokiu mastu buvo nauja ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje.
Parkūro pagrindinis šūkis ir yra – įveiksi kliūtis, jas įveiksi ir gyvenime. Ir tas vaikams pasiteisino, jie įgijo daug emocinės, loginio mąstymo patirties, sustiprėjo fiziškai.
Atskiruose klubeliuose ar prisijungę prie gimnastikos grupių anksčiau sportuodavo tik pavieniai parkūro entuziastai, nebuvo specializuotos vidaus parkūro salės po stogu.
Jos nebuvo ir Estijoje bei Latvijoje. Buvo užsiiminėjama tik lauko sąlygomis.
Pagrindinis mūsų tikslas ir buvo – pirmosios Lietuvoje profesionalios parkūro vidaus aikštelės įrengimas.
Investicijos buvo nemažos, todėl buvo didelis iššūkis ir rizika plėtoti naują sporto šaką.
Mūsų ambicijas ramino tai, kad sporte nesame naujokai, turime didelės administracinės ir organizacinės patirties.
Rašant projektą, vien parkūro kliūtimis nepasikliovėme, svarbi buvo ir salės grindų danga.
Reikėjo spręsti problemą, kaip padaryti, kad ji būtų ir saugi, ir tinkama, o ne bet kokia.
Nugalėjome visus iššūkius ir dabar džiaugiamės, turėdami tokią puikią specializuotą vidaus parkūro salę, kurioje užtenka ir aukščio, ir ploto, galima treniruotis ir rengti gero lygio varžybas“, – pasakoja M. Jukonis.
Projektas pasiteisino su kaupu, ar be jo būtumėte ryžęsi įgyvendinti savo svajonę?
Tikrai ne. Mūsų projektų veiklos yra brangios, ypač įranga. Dar prieš rašant projektą turėjome apytuštę didelę salę ir galvojome kuo ją užpildyti.
Savo jėgomis ir rankomis iš paprasčiausių plokščių pasigaminome kliūtis, kurias papuošėme įvairiais piešiniais ir įsirengėme mėgėjišką parkūro trasą, kuri vaikams labai patiko.
Tačiau norėjosi daugiau. Parašėme projektą, kuris buvo palaimintas ir kibome į darbą.
Nusipirkome reikalingą įrangą ir per vasarą įsirengėme parkūro vidaus 500 kv. metrų salę.
Dabar joje užsiiminėja vaikai ir suaugę, rengiamos varžybos. Karts nuo karto atsinaujiname mobiliąsias kliūtis.
Ankstesnioji mūsų mėgėjiškoji parkūro įranga niekur nedingo, ji iškeliavo į prekybos centrą „Vilnius Outlet“, kur yra mažesnė 250 kv. metrų mūsų akademijos salė ir joje treniruojasi patys mažiausieji parkūro entuziastai.
Parkūras – sparčiai populiarėjanti sporto šaka, nenustebsiu, jei jau netolimoje ateityje ji taps ir olimpine.
Garsios pasaulio firmos, kurios prekiauja profesionalia gimnastikos įranga, dabar jau gali pasiūlyti ir profesionalią parkūro įrangą, ko anksčiau nebuvo.
Įrengus vidaus parkūro salę, kaip sekėsi sudaryti naujos sporto šakos grupes?
Didelį dėmesį skyrėme reklamai, socialiniuose tinkluose, įvairiuose sporto festivaliuose, mugėse stengėmės supažindinti su naująja sporto šaka.
Kur tik buvo galimybė, visur stengėmės dalyvauti, populiarinome parkūrą. Kaip pastebėjome, bene viena geriausių reklamų buvo vienas per kitą.
Parkūras nėra lengva sporto šaka, joje persipina gimnastika, lengvoji atletika ir kovos menai.
Pagrindinis parkūro principas – judėjimas, reikia įveikti kliūtis kuo greičiau, efektyviau ir saugiai.
Šios sporto šakos šūkis – nėra ribų, yra tik kliūtys, kurias galima įveikti. Jas įveikdami, berniukai gauna puikias vyriškumo pamokas, o mergaitės labiau pasitikėjimą savimi.
Pačiais pirmaisiais metais parkūro paslapčių mokėsi gal 50 mažųjų mūsų entuziastų, o dabar treniruotes lanko jau apie 250 mergaičių ir berniukų. Atsižvelgiant į tai, kad susikūrė parkūro didelė bendruomenė, jai sukūrėme pavadinimą – Vilniaus parkūro akademija.
Juos ugdo penki aukšto meistriškumo treneriai: Dovydas Kaminskas, Vėjas Zaleskis, Edvardas Kairys, Aleksandras Lugovcovas ir Jevgenijus Vinokurovas.
Treneriams darbo netrūksta, yra kas veikti. Vaikus į grupes priimame nuo 8 metų, tačiau yra ir 7-erių vaikų, kurie prieš tai lankė kurios nors kitos sporto šakos treniruotes. Juos treniruoja Vėjas Zaleskis.
Vaikai pagal amžiaus grupes treniruotes lanko po 2-3-4 kartus per savaitę. Per kliūtis jie šokinėja mažiausiai vieną valandą, bet treneriai, matydami, kad jų auklėtiniai nori kažką daugiau išmokti, jiems leidžia salėje išbūti ir gerokai ilgiau.
Sportiškus mūsų trenerius irgi sunku išprašyti iš salės, jie yra dideli savo mėgstamo darbo fanatikai, nuolat mokosi naujų kliūčių įveikimo paslapčių.
Treneriai savo auklėtiniams stengiasi įdiegti, kad, jeigu įveiksite kliūtis parkūro salėje, tai įveiksite kliūtis ir gyvenime.
Turime 18 mečių ir paauglių grupę bei kelis tėvus, lankančius treniruotes. Vienam jų – 38-eri, kitam – 40, trečiam – 55 metai.
Mes siekiame, kad mūsų treneriai, vaikai, visa administracija būtų viena komanda ir visi gerai jaustųsi.
Organizuojame daug įvairiausių renginių, kurie būtų patrauklūs ir kokybiški, kad žmonės liktų patenkinti, niekas jais nenusiviltų.
Kai kurie tėvai nenori, jog vaikai dalyvautu varžybose, jiems geriau, jog jų atžalos tik lankytų treniruotes.
Prievarta varžytis nieko neverčiame: kas nori, tas ir dalyvauja. Tačiau esame už tai, kad vaikas dalyvautų varžybose, kuriose ugdomas atsakingumas, pareigingumas, atsiranda motyvacija.
Reikia išmokti ir pralaimėti, nes gyvenimas nebūna vien rožėmis klotas, teks susidurti ir su kliūtimis.
Tėvams bandome išaiškinti, kad vaikus varžybos grūdina ir jos labai reikalingos, nes tai puiki gyvenimo pamoka.
Kiek laiko prireikia, kol vaikai išmoksta sėkmingai įveikti kliūtis?
Vaikas vaikui nelygus. Jeigu jie pradėjo lankyti treniruotes, tai reikėtų jų nenutraukti visą sezoną.
Išmokti šokinėti per parkūro kliūtis, saugiai atlikti kūliaverstį, nukristi ar nusileisti minimaliai galima išmokti per pusę metų.
Tačiau pasitaiko, kad vaikai parkūre ir neišsilaiko, nes per treniruotes nori tik padūkti, o ne treniruotis.
Kartais iš tėvų sulaukiame priekaištų, kodėl jie nepateisina lūkesčių. Todėl ir organizuojame atviras pamokas, pakviečiame tėvus atvykti į vaikų treniruotes, kad jie susipažintų, kaip viskas vyksta.
Yra tėvų, kurie norėtų, kad jų vaikai gerai praleistų laiką. Tačiau juk mes esame ne vaikų darželis, kur šokama ir dainuojama.
Mes ugdome vaikus ir tėvams parodome, ko jie išmoko. Šį sezoną nubyrėjo tik 8 vaikai.
Didelio atgarsio susilaukė išskirtinis jūsų renginys – pirmosios organizuotos parkūro „Gaudynės 2024“, papasakokite apie jas plačiau?
Tokias varžybas iki šiol rengdavo Druskininkai ir jose dalyvauja vyresnio amžiaus sportininkai, nes jie neturi vaikų grupių.
Mūsų kai kurie jaunieji parkūrininkai dalyvavo varžybose Druskininkuose ir jiems gaudynės labai patiko.
Nusprendėme parkūro „Gaudynes 2024“ šiemet pirmą kartą surengti ir mūsų vaikams.
Gaudynės vyko visą dieną, nuo 9 val. ryto iki 19 valandos vakaro. Per du srautus pagal amžiaus grupes jėgas bandė 64 dalyviai.
Varžybos buvo ypač emocingos, smagios, vaikų energija liejosi per kraštus. Čia persipynė ir kliūčių įveikimas, ir gaudynės, ir strategija.
Kovos buvo įtemptos, vaikai nė sekundei negalėjo atsipalaiduoti. Viskas buvo daroma maksimaliai, per 20 sekundžių reikėjo pagauti vienas kitą.
Buvo kovojama iki trijų pergalių, o jeigu būdavo lygiosios, tai laukdavo 45 sekundžių trukmės išlikimo kova.
Buvo visko – ir džiaugsmo, ir ašarų. Mergaitės varžybose nenusileido berniukams, nors jos ir buvo fiziškai silpnesnės, nepasižymėjo greičiu, tačiau geriau matė aikštę ir buvo strategiškai gudresnės.
Pasitaikė ir supykusių vaikų, jiems pralaimėjus. Tada jų buvo paprašyta sugrįžti į aikštelę ir varžovui paspausti ranką. Vaikų pyktis greitai išgaruodavo, jie apsikabindavo ir veiduose pasirodydavo šypsenos.
Varžybose leidome išbandyti jėgas ir panorėjusiems tėvams, jie gaudė vienas kitą.
Savo sugebėjimus pademonstravo ir mūsų treneriai, kurie irgi varžėsi tarpusavyje.
Tėvai iki šiol mums dėkoja už įspūdingą renginį. Vaikai pažino save, atsiskleidė, o mes juos pamatėme iš kitos pusės.
Netgi vaikams pralaimėjus ir iškritus iš gaudynių, jų tėvai liko pasižiūrėti, kaip gi viskas baigsis, ir azartiškais plojimais palaikė kitus.
Nugalėtojai ir prizininkai buvo apdovanoti medaliais, prizais. Po varžybų atslūgo įtampa, dingo nuovargis, širdyje atsirado palaima, kad debiutas pavyko.
Kas buvo sunkiausia, gyvendinant projektą?
Nelengva buvo pati pradžia, kai reikėjo įrengti vidaus parkūro salę, kad laiku būtų pagamintos kliūtys ir jos būtų sudėliotos, suburti trenerius ir juos įtikinti, jog į mūsų veiklą reikia žiūrėti labai rimtai, nes esame nusiteikę rimtam darbui.
Jeigu rašome projektą ir jį pradedame įgyvendinti, tai žinome, kad tuos darbus tęsime ir toliau dar daug, daug metų.
Mes galvojome, kaip projektą įgyvendinti praktiškai, kad kuo daugiau vaikų ateitų sportuoti, tačiau yra ir kita, popierinė pusė, kurią kartais nepiktybiškai pamirštame.
Reikėjo skirti daug laiko ataskaitoms, prie kurių teko padirbėti per besibaigiančiųjų 2023 -iųjų visas šventes.
Projektas „Judėjimo menas“ mus labai sustiprino, tapome žinomi, gauname įvairiausių pakvietimų pasirodyti įvairiuose renginiuose, pradėjome bendradarbiauti su „Ugnies teatru“.
Buvome pakviesti pasirodyti TV3 žaidime „galvOK“, Lietuvos savivaldybių sporto mokymo įstaigų vadovų asociacijos sportininkų apdovanojimuose ir kituose renginiuose.
Mūsų planuose – matant grožį, norėtume į vieną visumą sujungti oro akrobatų, gimnastų ir parkūro atstovų pasirodymus.
Projektas „Judėjimo menas“ (vykdytojas – Vilniaus vaikų gimnastikos studija) bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
