Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Birštono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė, rugpjūčio 26 d. šventusi savo 60 metų jubiliejų, Vida Šalčiūtė-Gadliauskienė teigia, kad sportiniame ėjime prabėgo jos gražiausi metai ir buvo pats laimingiausias gyvenimo tarpsnis.
„Kai pradėjau rungtyniauti ėjimo takelyje, mokslai tuomečiame Kūno kultūros institute buvo baigti, turėjau mėgstamą darbą ir po jo su džiaugsmu skubėdavau į treniruotes. Varžyboms rengdavomės treniruočių stovyklose, kurios vykdavo ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Sporto dėka aplankiau kitas šalis, įgijau pasitikėjimo savimi, užgrūdinau valią, ištvermę, įgijau nuostabių draugų. Mes negyvenome vien treniruotėmis – buvo daug linksmų akimirkų, nutikimų. Kartu švęsdavome gimtadienius, vykdavome į ekskursijas, puoselėdavome kitas tradicijas.
Iki šių dienų išliko malonus bendravimas su treneriu Kastyčiu Paviloniu, komandos draugėmis Vita Pavasaryte, Danute Janavičiūte, Rasa Dervinyte ir kitomis. Susitinkame per varžybas, svečiuose pas trenerį ir kitose neplanuotose bei planuotose situacijose“, – prisimena Vida Gadliauskienė.
Ji – viena Alytaus sportinio ėjimo pradininkių moterų grupėje (pirmoji – alytiškė Vita Pavasarytė-Janavičienė), pirmoji Lietuvos ėjikė, 1984-aisiais gegužės 5 d. įvykdžiusi sporto meistrės normatyvą. Po metų Mogiliove (Baltarusija) sportininkė tapo Lietuvos rekordininke, 5 km nuotolį nuėjusi per 23 min.47,9 sek.
Nuo 1997 m. V. Šalčiūtė- Gadliauskienė gyvena Kaune, o nuo 2010–ųjų dirba Birštono savivaldybėje, kuruoja švietimą, kultūrą ir sportą.
Nuo sporto niekada nebuvo nutolusi nei darbinėje veikloje, nei asmeniniame gyvenime.
Kodėl pasirinkote sportinį ėjimą?, – paklausiau V. Šalčiūtės-Gadliauskienės.
Sportuoti pradėjau besimokydama Veiverių vidurinėje mokykloje (Prienų r.), turėjau puikią fizinio ugdymo mokytoją Veroniką Popovą.
Ši nuostabi pedagogė sugebėjo suburti puikią lengvaatlečių komandą, dalyvaudavau įvairių rungčių varžybose.
Labiausiai patiko žiemos daugiakovės varžybos (šaudymas, slidinėjimas ir atsispaudimai). Dalyvavau ir orientavimosi sporto, šaudymo bei kitose varžybose.
Man bebaigiant mokyklą, ši mokytoja išvyko dirbti į rajono centrą. Tačiau bendravimas nenutrūko – ji rašė treniruočių planus ir aš treniravausi savarankiškai, nes siekiau įstoti studijuoti į Kūno kultūros institutą.
Išvykdama mokytoja man įteikė knygą ,,Ištvermės ugdymas“, kurioje buvo supažindinta su garsios bėgikės Nijolės Sabaitės treniruočių planais.
Ši sportininkė man tapo pavyzdžiu, kaip reikia atkakliai dirbti, kad pasiektum savo tikslus.
Ėjike tapau trenerio Kastyčio Pavilonio dėka. 1982–aisiais, baigusi studijas, atvykau dirbti kūno kultūros mokytoja į Alytaus 7–ąją vidurinę mokyklą.
Pamokoms vadovavau stadione, kai atėjo šis treneris kalbinti mokinių sportuoti.
Pabendravome ir jis man pasiūlė išbandyti sportinį ėjimą. Po pamokų turėjau daug laisvo laiko, nes gyvenau bendrabutyje ir norėjosi veiklos.
Kadangi institute lankiau slidinėjimo pratybas, buvau fiziškai stipri, itverminga, todėl ir nutariau pabandyti.
Mano pirmoji sportinio ėjimo treniruotė pavasarį su dabartinėmis draugėmis (jos tada dar buvo moksleivės), praėjo, man nesuprantant ėjimo technikos.
Kilo mintis, kad gal geriau bėgioti. Tačiau pamažu apšlifavome techniką ir viskas susiklostė taip, kad sportinis ėjimas užkabino.
Išvykau į treniruočių stovyklą, krūviai, lyginant su tais, kokie buvo per KKI slidinėjimo stovyklas, nebuvo dideli.
Man buvo keista, kad nereikėjo tampytis jokio sportinio inventoriaus, kaip į slidinėjimo stovyklas, kur tekdavo imti keletą porų slidžių ir sunkiausią kuprinę.
Gyvenimas tapo įdomesnis, išnyko monotonija. Mokyklos, kurioje dirbau, direktorius Mockevičius buvo geranoriškas ir sudarydavo sąlygas vykti į treniruočių stovyklas bei varžybas.
Pirmosios varžybos vyko manieže. Viskas keistai dabar atrodo, kadangi tada moterų apranga buvo sportiniai marškinėliai ir trumpas sijonėlis. Atsimenu varžybų išvakarėse siuvomės baltus sijonukus.
Gerinote Lietuvos 3 km, 5 km ir 10 km nuotolių rekordus plente, stadione ir uždarose patalpose.
Sportinį ėjimą pradėjau kultivuoti vėlai, po studijų, būdama 22 metų, ėjikės jau buvo toli pažengusios.
Institute gilinausi į slidinėjimo sportą (mano kurso draugas buvo olimpinis biatlono čempionas Algimantas Šalna, dabar gyvenantis JAV, treniravausi pas daugkartinį Lietuvos čempioną Algirdą Čepulėną.
Fiziniai krūviai buvo ypač dideli, todėl sportinį ėjimą pastačiau ant tvirtų bendro fizinio pasirengimo pamatų ir, patobulinus sportinio ėjimo techniką, iš karto šoktelėjo rezultatai.
Jie tuomet atrodė aukšti, tačiau lyginant su šiandienos, – juokingi.
Tais laikais moterų sportinis ėjimas dar tik bandė įsitvirtinti, nebuvo aiškios treniruočių sistemos, sportiniam ėjimui pritaikytos avalynės, atstatomųjų priemonių.
Pirmieji sportinio ėjimo bateliai buvo pagaminti iš startukų. Jie visiškai neatitiko ėjimui skirtų batelių modelio, todėl sukeldavo skausmą, patirdavome traumų.
Treneris Kastytis Pavilonis jus įvardija kaip ėjikę iš „auksinės komandos“. Tikriausiai, žibėjote ne tik Lietuvoje?
Treneris mano kartos savo auklėtinius vadina auksine kart. Jis subūrė pajėgų branduolį, kuris stiprus ir iki šių dienų – kasmet susirenkame pas trenerį namuose prieš Naujuosius metus, bendraujame prie jaukaus židinio, dalijamės prisiminimais. Dalyvaujame trenerio jubiliejuose, susitinkame varžybose.
Tais laikais vykti į tarptautines varžybas nebuvo galimybių, nes Lietuva dar buvo Sovietų Sąjungos gniaužtuose.
Tik baigus karjerą, su sportininkais atsirado galimybė nuvykti į tuometinę Čekoslovakiją bei Vokietiją.
Kiek per treniruotes įveikdavote kilometrų, kokia distancija buvo pati mėgstamiausia?
Iki 20 kilometrų, priklausomai nuo to, kokių tikslų per treniruotes buvo siekiama.
Iki šių dienų įsiminė treniruočių stovyklos Kirgizijoje Čolpon Atoje. Kartą teko treniruotis su SSRS rinktinės narėmis ir pasaulio čempione Olga Krištop.
Savo mėgstamiausios distancijos įvardyti negalėčiau, nes tai priklausė nuo pasirengimo.
Mano sportavimo laikais moterys rungtyniaudavo 3, 5 ir 10 km distancijose. Teko varžytis ir pirmosiose 20 km nuotolio varžybose Sočyje.
Kokia pergalė labiausiai liko atmintyje?
Labiausiai Įsiminė 1985 metų SSRS čempionatas tuomečiame Leningrade, kai ėjau 10 km nuotolį.
Varžybų dieną smarkiai lijo, asfalto danga buvo slidi, bet sugebėjau kažkiek laiko eiti lyderių grupėje.
Pasiekiau asmeninį rezultatą (47 min.59,00 sek.) ir buvau 24–a iš 46 dalyvių.
Dabar, kai rugpjūčio 26 dieną sulaukėte 60 metų, kaip vertinate savo karjerą: ji buvo gera, vidutinė ar galėjo būti sėkmingesnė?
Laikas bėga žaibiškai gretai, tačiau širdyje jaučiuosi tokia pati, kaip ir anksčiau. Savo sportinę karjerą apibūdinčiau taip: ji baigėsi neprasidėjusi.
Neišnaudojau savo galimybių, nes netausojau ir nesaugojau savęs, treniruotes lankiau sirgdama gripu, turėdama temperatūros.
To pasekmė – komplikacijos. Ligoninėje praleidau pusantro mėnesio. Po to dar kažkiek metų bandžiau treniruotis, bet rezultatai negerėjo.
Organizmas nubrėžė savo ribas, atsirado nauja stipri ėjikių karta, todėl 28 metų mano sportai baigėsi.
Studijavote Kūno kultūros institute, ar nenorėjote dirbti trenere?
Institutą pasirinkau todėl, nes tada merginoms ten buvo didesnė tikimybė įstoti.
Institute iš pradžių įgijau fizinio auklėjimo dėstytojos specialybę bei gydomosios fizinės kultūros instruktoriaus kvalifikaciją, o 2003-iaisiais – sporto magistro kvalifikaciją.
Jūsų šeima sportiška, vyras Gintautas Gadliauskas – buvęs maratonininkas, jo pasiektas rezultatas 2 val. 19 min., 58 sek. per visą Lietuvos maratonų istoriją yra 19-as. Ar ir vaikai pasekė jūsų pėdomis?
Su savo vyru, dabar jis kariškis, susipažinau per treniruočių stovyklą Druskininkuose ir po poros metų draugystės susituokėme.
Susilaukėme dukters Jogailės (ekonomikos magistrė) ir sūnaus Lauryno . (kompiuterinių sistemų programuotojas).
Abu vaikai sportavo: dukra lankė orientavimosi sporto pratybas ir jai neblogai sekėsi, o sūnus – Kauno ,,Tornado“ krepšinio mokyklą.
Dirbate Birštono savivaldybėje, kas jus labiausiai džiugina ir kelia nerimą šio kurortinio miesto sporto bendruomenėje?
Nuo sporto niekada nebuvau nutolusi, savivaldybėje kuruoju švietimą, kultūrą ir sportą, teisėjauju varžybose, esu nacionalinės kategorijos teisėja.
Birštone turime puikias sąlygas sportuoti, dirba geri treneriai, stipri Sporto centro komanda.
Tačiau neramina tai, kad daugumoje jaunimas įnikęs į šiuolaikines technologijas, neturi motyvacijos sportuoti, nori greito rezultato.
Yra didelis įvairių pramogų ir būrelių pasirinkimas, bet nėra pakankamai norinčių juos lankyti.
Man nerimą kelia tai, kad vaikai negauna tinkamo fizinio krūvio, mažai juda, važinėjasi elektriniais dviračiais, elektriniais paspirtukais, daug kas automatizuota, nereikalauja fizinių pastangų.
O ar jus galima pamatyti su sportine apranga Birštono gatvėse?
Gyvenu Kaune, tad, grįžusi namo, stengiuosi rasti laiko pabėgioti. Birštone pietų pertraukos metu turiu tokį ritualą – bet kokiu oru einu vaikščioti krantine. Kaip sakau, einu apžiūrėti ūkelį.
Ar sportinis ėjimas dar vis tuksi jūsų širdyje?
Sportinis ėjimas dar vis teka mano gyslomis, kadangi per varžybas būnu sportinio ėjimo stiliaus tesėja.
Visada stebiu svarbesnes varžybas per televizorių, domiuosi mūsų sportininkų pasiekimais, visada atvykstu į Lietuvos sportinio ėjimo asociacijos prezidento K. Pavilonio organizuojamas konferencijas, susitinku su treniruočių draugėmis.
Neseniai švenčiau savo jubiliejų, kuriame dalyvavo ir mano treneris, ir treniruočių draugės. Jie yra ir liks mano sportine šeima.
Šiandieną noriu padėkoti visai sportinio ėjimo šeimai už malonų bendravimą, šilumą, pasitikėjimą, suteiktą pergalių džiaugsmą, už tai, kad šiuo metu esu tuo, kuo esu.
Kaip leidžiate laisvalaikį?
Mėgstu skaityti knygas, būti gamtoje, dirbti žemės darbus, nes rudenį įsigijome sodybą Ignalinos rajone prie ežero.
Stengiamės savaitgaliais ten nuvykti. Šią vasarą buvome per visas atostogas.
Aplinkui pušynai ir ežerai, todėl kasdien bėgiojome miško takeliais, maudėmės ežere, dirbome visus kaimiškus darbus.
Propaguoju sveiką gyvenseną, jau 20 metų esu vegetarė.
Koks jūsų mėgstamiausias posakis?
Tinginys visada neturi laiko.
