Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Šių metų rudenį sukanka 40 metų, kai į Alytų, baigęs tuometį Kūno kultūros institutą, su paskyrimu atvažiavo dirbti Adomas Andrušaitis –buvęs ilgametis savivaldybės Sporto skyriaus vedėjas, o dabar – savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas
„Jau 1980 metų pradžioje turėjau paskyrimą į Alytų. Studijuojant buvau sporto klubo „Atletas“ visuomeninis prezidentas, nuo 1977-ųjų iki pat instituto baigimo dirbau Kauno „Žalgirio“ sporto mokyklos sunkiosios atletikos treneriu. Kauniečiai norėjo, jog likčiau ir dirbčiau dėstytoju arba treneriu. Tačiau kauniečius apvyliau.
Prieš skirstymą buvo atvažiavę Alytaus sporto vadovai, ir KKI katedros vedėjas Vytautas Leitonas, mane pasikvietęs iš treniruočių salės visą prakaituotą, pasakė, jog manimi domisi alytiškiai – atseit, jie puoselėja gražias sunkiosios atletikos tradicijas, bet niekada neturėjo šios sporto šakos profesionalaus trenerio.
Vaizdelis buvo nelabai malonus: skirstymo komisijoje sėdėjo ir mano tiesioginis darbdavys, Kauno „Žalgirio“ draugijos pirmininkas, dabar jau šviesaus atminimo Semionas Tokeris, kuris neabejojo, jog liksiu dirbti žalgiriečių mokykloje.
Į Alytų atvažiavau ne vienas, šeši. Ir visi – iš vienos laidos, visi – grupių seniūnai. Dabar Alytuje iš tų šešių likome keturi: fechtuotojas Vidas Rekešius, kuris dirba mokytoju, ir plaukimo treneriai Romas Garbinas bei Viktoras Janavičius, krepšininko Žygimanto Janavičiaus tėtis, ir aš. Neseniai visi su savo šeimomis paminėjome savo 40 metų darbo sukaktį“, – pasakoja A. Andrušaitis.
Vidurinę mokyklą jis baigė Pagėgiuose (tuomet jie priklausė Šilutei) ir treniravausi pas garsųjį šilutiškių sunkiosios atletikos trenerį, dabar jau šviesaus atminimo Bronių Mačernį.
Adomui šis žmogus ir buvo didžiausia paskata tapti treneriu. Jaunasis sportininkas rungtyniaudavo pusvidutinio svorio (82,8 kg) kategorijoje, 1976-aisiais įvykdė pirmojo atskyrio normatyvą, atstovavo rajono rinktinei.
Tuo metu A. Andrušaitis išraudavo 137 kg sveriančią štangą, o išstumdavo – 172 kg. Tai buvo jo geriausi rezultatai.
1977-aisiais gruodžio mėnesį jis tapo sporto meistru. Tačiau studijuodamas trečiame Adomas dalyvavo savo paskutinėse sunkiose atletikos varžybose Plungėje.
„Tada jau dirbau „Žalgirio“ sporto mokykloje treneriu ir su auklėtinaiis štangą pakilnodavau tik mėgėjiškai. Dar mano tėvas, dabar jau šviesaus atminimo, sakydavo, kad nėra žmogaus, kuris mokėtų daryti visus darbus. Ir jeigu darai vieną, negalvok, kad padarysi dešimt. Pasišvenčiau trenerio darbui“, – sako A. Andrušaitis.
Ar nesigailite, kad nepasilikote Kaune, o atvažiavote dirbti į Alytų?
Tikrai ne. Žvelgiant į trenerio karjeros ateitį, buvo per drąsu grįžti į Šilutę, nes sunkiosios atletikos treneriu toliau dirbo Bronius Mačernis.
Buvau kupinas jėgų, Alytuje mačiau daugiau perspektyvos. O ir KKI katedros vedėjas V. Leitonas man sakė, kad važiuok tu, Adomėli, geriau į Alytų.
Tik vėliau supratau, kodėl jis taip sakė. Mat, iš mūsų šeimos net 74 buvo tremtiniai ir sėdėjo kalėjimuose, 26 šiandien yra oficialiai paskelbti, tarp jų ir mano tėvai.
Mama iš Pasvalio išvyko į Vokietiją, ten baigė mokslus ir ištekėjo. 1944-aisiais sulaukė sovietų kariuomenės ir su trimis mažametėmis dukrytėmis buvo pasmerktos tremčiai.
Iki pirmosios klasės aš nemokėjau lietuviškai, mokykla išmokė lietuvių kalbos.
Mano gyvenimo istorija labai keista, bet tai nesutrukdė man 1985-aisiais, būnant 28 metų, tapti bene jauniausiu respublikoje Alytaus rajono kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininku.
Alytuje manęs niekas nepažinojo, kai atvažiavau dirbti čia, buvo žiema, šalta.
Kai pradėjau organizuoti varžybas, į jas atvažiuodavo ir V. Leitonas, kuris kartą prasitarė, jog, skirdamas mane dirbti į Alytų, neapsiriko.
Buvau oficialus pirmasis Alytaus sunkiosios atletikos treneris, turintis aukštąjį išsilavinimą, Kūno kultūros institute studijavau sunkiąją atletiką Sportiniame fakultete, anksčiau mieste sportininkus ugdė tik savamoksliai.
Ar sunki buvo darbo pradžia?
Sporto rūmuose turėjome nedidelę salytę, kurią vėliau susiremontavome. Jau po poros metų, 1982-aisiais tapau Lietuvos sunkiosios atletikos jaunių rinktinės vyr. treneriu ir vykau į Taškentą, dalyvaudavau treniruočių stovyklose.
Į rinktinę savo sportininkus noriai deleguodavo mano treneris B. Mačernis, kiti treneriai. Jaunių rinktinei vadovavau iki 1985-ųjų lapkričio mėnesio.
Kai pradėjau vadovauti Alytaus rajono sportiniam gyvenimui, trenerio darbo atsisakiau ir jį perleidau Jonui Bautroniui, kuris netrukus sukūrė šeimą ir išvažiavo gyventi į Vilnių.
Alytaus sunkiaatlečius pradėjo treniruoti sporto meistras, daugkartinis Lietuvos čempionas, o dabar žinomas Lietuvos teisininkas, socialinių mokslų daktaras Egidijus Baranauskas.
Kaip susiklostė jūsų gyvenimas, kai nebeliko Alytaus rajono sporto komiteto pirmininko pareigybės?
Nuo 1991–ųjų rugsėjo 1-osios pradėjau dirbti Alytaus rajono Pupasodžio mokyklos direktoriumi ir kūno kultūros mokytoju, tačiau po pusmečio buvau pakviestas dirbti Alytaus sporto rūmų direktoriumi.
Tuo pat metu gavau pasiūlymą dirbti ir karinėje struktūroje – vadovauti tuomečiam Alytaus mokymo centrui. Reikėjo apsispręsti.
Nuvažiavau pas tėvą į Pagėgius pasitarti. Jis man ir sako: žinai, Adomuk, pas mus giminėje per daug žmonių sukišta po velėna, geriau dirbk už tas savo sagas.
Rūmams vadovavau pačiais sunkiausiais laikais – nuo 1992-ųjų iki 1998-ųjų. Juos buvo norima privatizuoti, teko ginti, rengti mitingus, nesankcionuotus piketus.
Sporto rūmus pavyko išsaugoti, bet jie buvo kiauri, reikėjo renovuoti. Nepaisant to, juose vykdavo daug varžybų, koncertų. Teko išgyventi ne tik ūkinį, bet ir politinį pragarą. Mat, 1997-aisiais, būdamas socialdemokratas, tapau Alytaus miesto savivaldybės tarybos nariu ir dirbau opozicijoje. Paradoksas, bet faktas: tuo metu buvau vienas tų vadovų, kuris iš darbo turėjo „išeiti savo noru“, nes buvau miesto savivaldybės tarybos narys.
Sporto rūmų duris užvėriau, baigiantis 1998-iesiems ir sugrįžau į sunkiosios atletikos trenerio darbą. Miesto sunkiaatlečius ugdžiau devynerius metus iki 2007-ųjų.
Ar pavyko parengti gerų sunkiaatlečių?
Darbas nors ir sunkus, bet man patiko, sekėsi gerai. Esame laimėję Lietuvos jaunių sporto žaidynes, auklėtiniai pasiekė daug savo amžiaus grupių Lietuvos rekordų, nuolat laimėdavo medalių.
Dirbau kartu su buvusiu savo mokiniu Rimu Karalevičiumi, kurį prikalbinau dirbti treneriu ir baigti mokslus.
Svarių pergalių pasiekė Lietuvos rekordininkas ir Europos jaunių čempionato šeštos vietos laimėtojas Giedrius Bagdonavičius, Rimas Kazlauskas, kiti.
Visada sakau, kad dirbti treneriu – labai sunku, o būti treneriu – kaip dzūkai sako, baikė, vienas juokas.
2007-aisiais laimėjote konkursą ir pradėjote dirbti Alytaus savivaldybės sporto skyriaus vedėju, o dabar esate miesto Švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas. Darbų tikriausiai per akis?
Šiose pareigose dirbu jau 13 metų, niekur kitur taip ilgai neužsibuvau. Matyt, čia ir baigsis mano karjera.
Mano tiesioginis vadovas – skyriaus vedėjas Vytuolis Valūnas, su kuriuo dirbau anksčiau, jis buvo mano pavaldinys.
Nors mano metai skuba link „Sodros“ kliento, tačiau jaučiuosi komfortiškai.
Dirbant vedėju, buvo baisiniai tempai – tikriausiai niekas per 50 metų tiek nepastatys, kiek man teko per 10 metų.
Buvo pastatyti ir iš pagrindų renovuoti Sporto rūmai, stadionas su sporto sale ir teniso aikštynu, viešbutuku, plaukimo baseinas, naujoji Tinklinio salė, daug sporto objektų renovuota. Dabar vis garsiau kalbama apie ledo rūmus.
Prie statybų, nuo pačių paprasčiausių iki sudėtingiausių, daug prisidėjo Sporto rūmuose 19 metų dirbęs dabartinis miesto Butų ūkio direktorius Egidijus Mensevičius.
Dabar į mano kabinetą užeina tik patys geriausi miesto treneriai, nė vienas jų nepasakė, kad yra blogas. Ta kėde skirta geriausiems, pas mane dirba tik visi geriausi… (šypsosi … ).
Kuris darbas jums buvo pats mieliausias?
Tokio nebuvo. Kur dirbau, viskas buvo nauja, reikėjo daug mokytis. Juk niekur nėra rengiama savivaldybės darbuotojų, direktorių.
Mane institutas parengė tik kaip trenerį. Visi darbai buvo įdomūs, juose neužsisėdėjau, išskyrus dabartinį darbą savivaldybėje.
Alytui priklijuota vieno sportiškiausių Lietuvos miestų etiketė, ar su tuo sutinkate?
Kai dėl to sportiškiausio miesto pavadinimo, tai yra metų rezultatas, rodiklis. Sportiškiausiu miestu Alytus buvo pripažintas 2012 ir 2016-aisiais.
Alytaus sportui tai tikrai buvo patys vaisingiausi metai ir gavome nominacijų. Net neabejoju: Alytus – sportiškas miestas, tačiau jį tokiu vadinti visą laiką būtų neteisinga. Gyvenimas toliau eina į priekį, atsiranda naujų iššūkių, proveržių.
Kai išeisite iš šio darbo, ar Alytuje užaugo jums pamaina?
Nepakeičiamų žmonių nėra. Labai pykstu, kai treneriai, išdirbę po 40 metų, išeina ir vietoje savęs neturi ką palikti.
Miesto vadovams ne kartą sakiau, kad, mielieji, galvokime apie žmogų, kuris užimtų į mano vietą ir galėtų geriau vairuoti nei aš.
Esu valstybės tarnautojas ir galiu daugiausiai dirbti iki 65-erių, o man gruodžio 23-iąją sukaks 63-eji. Vieno, ko man niekada neleis šeima – tai dirbti treneriu.
Kas ta jūsų šeima ir kodėl tokie griežti jos reikalavimai?
Šeima matė, kaip sunkai dirbau, nebūdavau namie netgi savaitgaliais, kai tekdavo važinėti į varžybas.
Žmona Gražina anksčiau dirbo Sporto rūmų administratore, vėliau prekyboje, o dabar – bendrovėje „Alt reklama“, prekiaujančioje sportine atributika.
Užaugo trys mūsų vaikai, dabar laukiame šeštojo anūko. Sūnus Adomas, kuriam kitais metais sukaks 40 metų – buvęs Lietuvos bokso vicečempionas ir jau 20 metų gyvena ir dirba vaikų bokso treneriu Ispanijoje.
34-erių dukra Justina dirba Sporto rūmuose buhalterijoje, o 23-ejų Gabrielė, baigusi Vilniaus grožio mokyklą „Bona fomina“, yra plaukų stilistė.
Alytus išgarsėjo savo vaikų darželiu-lopšeliu „Du gaideliai“, kai gavo Sporto rėmimo fondo solidžią paramą. Ar jie to verti?
Gerai žinau tą projektą, tai ne vienas vaikų darželis-lopšelis, o visas darželių kompleksas, bet paraišką teikė vienas darželis ir tai logiška. Jaunieji alytiškiai aktyviai dalyvauja Lietuvos darželinukų sporto žaidynėse.
Kalbant apie Sporto rėmimo fondą, tai mano nuostatos ir nuojauta, kas su juo atsitiks, pasiteisina.
Kaip sakiau, taip ir atsitiko. Anksčiau fondą skirstė sporto institucija, kuri daugiau dėmesio skyrė sportinėms organizacijoms, klubams, asociacijoms, tačiau dabar Sporto rėmimo fondas išsidarkė – pradėjo finansuoti jau ne sportines veiklas ir tai labai blogai.
Viešoje erdvėje skelbiama, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija finansavo tą ir tą. Atsiprašau, tai daro ne jokia ministerija, o Sporto rėmimo fondas, kurį ministerija tik administruoja.
Reikėtų akcentuoti, kad Sporto rėmimo fondas, kuris turi savo įstatymą, neturi nieko bendro su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.
Turėtų būti kalbama apie sporto organizacijas. Vaikų darželiai-lopšeliai, ugdymo įstaigos turi savo finansavimo šaltinių ir juos turi finansuoti ne Sporto rėmimo fondas, o Švietimo, mokslo ir sporto ministerija per savo įstaigas.
Dirbate savivaldybėje, bet turite ir daugybę visuomeninių pareigų.
Visuomeninių pareigų man netrūko dar studijuojant Kūno kultūros institute. Pradėjau teisėjauti, organizavau varžybas.
Daug metų buvau Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos Vykdomojo komiteto narys, 2002 metais tapau tarptautinės kategorijos teisėju, teisėjavau tarptautinėse varžybose Suomijoje, Latvijoje, Estijoje, Baltijos šalių ir Lietuvos čempionatuose, kitur.
Buvau vienas pradininkų 1989-aisiais Lietuvoje kuriant neįgaliųjų sportą. Mano jauniausia sesuo Uršulė nuo 16 metų buvo neįgali, ji mirė prieš porą metų, todėl gerai žinojau, ką reiškia būti neįgalia ir ką ji išgyveno.
Aktyviai dalyvauju Lietuvos sporto padalinių vadovų asociacijos veikloje, daug metų esu miesto savivaldybės administracijos profsąjungos pirmininkas, Lietuvos valstybės tarnautojų, biudžetinių ir viešųjų įstaigų darbuotojų profesinės sąjungos kontrolierius, Lietuvos nacionalinės sporto tarybos narys.
