Marytė Marcinkevičiūtė
Gražią tradiciją puoselėja Lietuvos sporto draugija „Žalgiris“, kuri kasmet balandžio mėnesį pakviečia buvusius ir dabartinius darbuotojus į tradicinę vakaronę.
Pasiteisina prieš daugelį metų tuomečio „Žalgirio“ prezidento, o dabar generalinio sekretoriaus Vyto Nėniaus ištarti žodžiai, jog draugijos stiprybė – žmonės.
Tiesa, COVID-19 pandemija šiemet žalgiriečiams leido susitiko tik po trejų metų pertraukos.
„Šito susitikimo visada laukiu, nuolat stengiuosi dalyvauti. Visus darbus suplanuoju taip, kad galėčiau atvykti susitikti su savo kolegomis“, – sako draugijoje 20 metų dirbęs Algis Labutis, kuris buvo atsakingas už dvikovines sporto šakas ir buriavimą.
Žalgiriečių vakaronė prasidėjo draugijos prezidento Algio Bronislavo Vasiliausko pasveikinimu.
„Džiaugiamės, kad jūs sveiki gyvi atvykote į mūsų vakaronę. Susitikome vėl pakalbėti, visi turime daug ką pasakyti vienas kitam, kas įvyko per tuos trejus metus.
Draugija gyva, toliau skaičiuoja savo metus. Gyvename įprastu ritmu: mūsų darbą reglamentuoja įstatai, rengiame populiarias vasaros ir žiemos žaidynes, į kurias susirenka šimtai fizinio aktyvumo puoselėtojų, kitus tradicinius renginius.
Niekur sniego nėra, o Ignalinoje – žiemos šventovėje – jo buvo prigaminta per akis ir galėjome surengti žiemos žaidynių slidinėjimo varžybas.
Prasidėjus sporto reformoms, suprastėjo mūsų tarptautiniai ryšiai, iš biudžeto pinigų negauname, tai niekur ir nevažiuojame, negalime pasigirti svaresnėmis pergalėmis“, – kalbėjo draugijos prezidentas. Jis pakvietė žalgiriečius dažniau apsilankyti draugijos būstinėje.
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto patalpose esančioje kavinėje susitikę žalgiriečiai pasveikino buvusį draugijos pirmininko pavaduotoją Ilją Arnautovą, švenčiantį 80 metų jubiliejų, taip pat atidavė pagarbą tiems, kurie anksčiau dalyvaudavo žalgiriečių susitikimuose, o dabar jų jau nebuvo.
Tylos minute buvo pagerbti į anapilį iškeliavę buvę draugijos darbuotojai Antanas Ratininkas ir Antanas Vilčinskas.
Legendinė Lietuvos irkluotoja, triskart Europos čempionė (1963 m., 1965 m. ir 1967 m.) Irena Vaitkevičienė, kuriai šiemet sausio 9 dieną sukako jau 83-eji, kalbėjo: „Žalgirio“ respublikinėje taryboje dirbau ketverius metus. Buvo nuostabus laikotarpis, buvau atsakinga už irklavimą.
Kabinete sėdėjau su savo treneriu, Lietuvos irklavimo legenda Eugenijumi Vaitkevičiumi, iš kurio gavau naudingų pamokų, kurias ir šiandien puikiai prisimenu.
Darbų buvo daug, varžybos vyko kiekvieną savaitgalį, reikėjo suktis kaip tai voverei rate. Visada pasiilgstu to laikotarpio.“
Rymantė Bridžiūtė-Neverauskienė, „Žalgirio“ respublikinėje taryboje dirbusi nuo 1980-ųjų beveik 10 metų ir buvusi atsakinga už plaukimą bei šuolius į vandenį, teigė, kad tai buvo pagrindinė jos darbovietė, kurią iki šiol netgi sapnuoja.
„Draugijoje praleisti metai – patys gražiausi mano gyvenime, tai buvo mano svajonių darbas.
Patys plaukimo metai irgi buvo fantastiški: draugiją svariomis pergalėmis džiugindavo Maskvos olimpiniai čempionai Lina Kačiušytė ir Robertas Žulpa.
Tada draugijoje dirbo daug sporto žmonių, buvo nuostabus kolektyvas, kuriam vadovavo Viktoras Želvys, o mano skyriaus vedėjas buvo Vytautas Pivoriūnas, kurį vadinu savo mokytoju.
Tačiau metai bėga ir labai skaudu, kad mūsų vis mažėja. Dabar vakaronėje ant pirštų skaičiuoju tuos, su kuriais dirbau: Angelė Bilevičienė, kuri iki šių dienų dirba „Žalgiryje“, Algirdas Maldūnas, Algirdas Labutis, Saulius Šlekys …
„Žalgiryje“ savo karjerą baigiau, kai jis susijungė su „Nemuno“ draugija“, – prisimena 66 metų R. Neverauskienė.
Ji vėliau dirbo Kūno kultūros institute ir Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinėje mokykloje kūno kultūros mokytoja (dabar – VGTU inžinerijos licėjus).
„Dabar klausau, kas darosi su Lietuvos sportu ir šiurpas ima. Visiškai nusipjaunama į vyresnio amžiaus žmones, kurie gali sportuoti ar vykti į varžybas tik savo lėšomis.
Visas dėmesys – darželiams-lopšeliams, kuriais rūpinasi miestų ir rajonų savivaldybės, ir mokykloms, o vyresnio amžiaus fizinio aktyvumo gerbėjams – tik melas ir pažadai“, – sunerimusi buvusi ilgametė draugijos darbuotoja.
Buvę „Žalgirio“ darbuotojai vakaronėje pasidalijo įspūdžiais, kad jie fiziškai aktyvūs yra iki šių dienų: mankštinasi Kleopas Girdžius, mėgėjiškai bėgioja Ilja Arnautovas, dviračio pedalus mina Algirdas Maldūnas, krepšinio kamuolį į rankas ima Algirdas Labutis, o Saulius Šlekys netgi bėgioja maratonus, žavisi Lietuvos ekstremaliais pėsčiųjų žygiais ir priklauso Lietuvos žygeivių elitui.
S. Šlekys prisiminė, kad jis, buvęs pasvalietis, baigęs Kūno kultūros institutą, iš pradžių dirbo Vilniaus „Žalgirio“ irklavimo mokykloje, o po pusės metų 1981-aisiais buvo pervestas į „Žalgirio“ respublikinę tarybą.
„Dirbau masinio sporto ir kadrų skyriuje, kuriam vadovavo Antanas Ratininkas. Tai buvo tas laikas, kai buvome jauni ir stiprūs, sportavome.
Buvo smagu organizuoti alpinizmo, baidarių ir kanojų slalomo, fechtavimo, orientavimosi sporto varžybas, už šias sporto šakas buvau atsakingas iki pat savo darbo pabaigos 1988-aisiais.
Tų sporto šakų gretose buvo daug neeilinių asmenybių, labai šiltai su jomis bendravau, ypač su alpinistais, su kuriais dar susitinku ir šiandieną bei pabendraujame.
Buvau komandiruojamas į varžybas kalnuose, tekdavo būti komandos vadovu. Kalnus pamilo ir mano 27-erių sūnus Šarūnas.
Labai džiaugiuosi savo metais, kai dirbau „Žalgiryje“, įgijau daug patirties“, – pasakoja 67-erių S. Šlekys.
Dar 2021 metais jis bėgo maratoną, o dabar yra Lietuvos ekstremalių pėsčiųjų žygių lyderis. Dešimt kartų ėjo po 200 kilometrų.
„Vieną parą eini, o vieną – ilsiesi ir po to dar vieną parą eini. Paskutinį kartą ėjau prieš pandemiją. Dabar man padaryta klubo operacija, bet šiemet ekstremalus pėsčiųjų žygis nebus rengiamas, todėl tikrai pasveiksiu iki kito žygio ir jame dalyvausiu.
Pėsčiųjų žygiai – labai smagus pomėgis. Man itin smagu, kai būna sunku ir tenka grumtis su nelengvais iššūkiais.
Dalyvauju Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacijos renginiuose ir priklausau šalies 10 žygeivių elitui, kurie žygiuoja greitai ir toli.
Ačiū Dievui, dar turiu sveikatos ir tikrai esu pasiryžęs dar penkerius metus žygiuoti“, – optimistiškai nusiteikęs S. Šlekys.
Vakaro metu buvo galima pamatyti ir daugiau žinomų „Žalgirio“ draugijos sporto žmonių: Kleopą Girdžių, Algirdą Maldūną, Šarūną Dusevičių, Petrą Mažeiką, Vytautą Šaikūną, Ireną Andrijauskaitę, Romą Čižauskaitę, Ritą Narkevičiūtę, Henriką Vilkevičienę, Grigorijų Gutermaną, Eduardą Mkrtumianą, kitus.
Vakaronėje dalyvavo ir visa dabartinė „Žalgirio“ draugijos komanda, nors ji ir negausi. O buvo laikai, kai „Nemuno“ draugiją prijungus prie „Žalgirio“, taryboje dirbo apie 120 žmonių.
