Marytė Marcinkevičiūtė
Jonavos sporto centro lengvosios atletikos trenerė Gražina Goštautaitė, nuo 1996 m. ugdanti jau penktosioms olimpinėms žaidynėms besirengiantį ėjiką Marių Žiūką, sausio 19 dieną sutiko savo 50 metų jubiliejų.
Į klausimą, ar ji tikisi išugdyti dar vieną olimpietį, G. Goštautaitė atsakė: „Jonavoje dabar treniruoju daugiau kaip trisdešimt 7-17 metų vaikų ir nežinau, gal tarp jų ir yra būsimasis olimpietis. Kol kas savo auklėtiniams keliu kitus tikslus: kad jie sistemingai ir sąžiningai treniruotųsi, augtų jų fizinis pajėgumas, gerėtų rezultatai, vaikai būtų sveiki ir stiprūs“.
Lengvosios atletikos trenere dirbate jau kone 30 metų. Kuo jums patrauklus šis darbas, kada pajutote jog tai jūsų pašaukimas?
Trenere pradėjau dirbti Prienų vaikų ir jaunių sporto mokykloje, baigusi Lietuvos kūno kultūros institutą 1995 -ųjų rugsėjo 1 dieną.
Bebaigiant ketvirtą kursą, į KKI atvažiavo apsidairyti į dirbti į Prienus pasiūlė olimpietės Sonatos Milušauskaitės treneris Saulius Žaliauskas, tuomet dirbęs Prienų sporto mokykloje.
Manau, jis tikėjo, jog grįšiu į aktyvųjį sportą ir būsiu gera treniruočių partnerė Sonatai.
Tačiau man buvo per sunku treniruoti ir vaikus, ir pačiai sportuoti. Dar atsinaujino senos sveikatos problemos, todėl nusprendžiau tik su vaikais pasportuoti savo malonumui.
Mano ėjikės karjera truko vos dešimt metų. Kad trenerės darbas tikrai patinka, pajutau maždaug po poros metų darbo Prienuose, kai mano ugdomi vaikai varžybose pradėjo rodyti neblogus rezultatus.
Su nemažu jauduliu laukdavau kitų varžybų, nes labai norėjau ir tikėjausi, kad jie eis dar greičiau.
Dar įdomiau pasidarė, kai vaikai patekdavo į Lietuvos rinktines ir atsakingai ruošdavomės varžyboms.
Įsisukau į treniruočių ir varžybų ratą, kasdieninę rutiną ir man tai patiko. Baigdavosi sezonas, atostogos, nebūdavo varžybų – liūdna ir nuobodu darydavosi.
Per atostogas pasiilgdavau vaikų, susiorganizuodavom kokių dviračių ar pėsčiųjų žygių, mini stovyklėlių.
Man darbas – ir pomėgis, ir malonumas, o dar ir pinigus už tai moka. Nepamenu, kad nenorėčiau eiti į darbą, tingėčiau, vargčiau.
Atvirkščiai, gal ir juokingai nuskambės, bet į darbą einu kaip į pasimatymą. Žinoma, su vaikais, sportininkais.
Kiekviena diena būna kitokia, su jaunimu linksma ir smagu. Būna ir kitokių dienų, bet jų žymiai mažiau. Darbas patinka, jaučiuosi savo vietoje.
Treniruojate Pekino, Londono, Rio de Žaneiro ir Tokijo olimpinių žaidynių dalyvį Marių Žiūką, su kuriuo dirbate iki šių dienų. Kaip jums pavyko surasti ir išugdyti šį talentą?
Su Mariumi man labai pasisekė. Jo neieškojau, pats atėjo. Kiekvieną rugsėjį užsukdavau į Prienų „Revuonos“ vidurinę mokyklą pasirinkti vaikų.
Marius atėjo su kone visa savo klase. Jo auklėtoja buvo kūno kultūros mokytoja Elena Bendinskienė, kurios visi mokiniai, turbūt, išbandė lengvąją atletiką.
Kas buvo kantresnis, turėjo norą ir tikslą pasiliko ilgiau, o kiti trumpiau. Marius buvo kantriausias, darbščiausias, atkakliausias, todėl ir liko ilgiausiai – nuo 1996 metų rugsėjo.
Su pradedančiaisiais daug žaisdavome judriųjų žaidimų: kvadratą, futbolą, matydavau, kaip kas bėga, ar greitai pavargsta, ar jie greiti, vikrūs ir bandydavau įsivaizduoti, kokia rungtis tam vaikui labiausiai tinka.
Stebėjau Marių ir nelabai ką supratau. Sportuodavo su klasiokais ir draugais, bet savo ištverme nelabai išsiskyrė.
Kaip ir visi, pabandė sportinį ėjimą, bet kažkaip kampuotai, nelanksčiai, ne ėjikiškai.
Bet Marius turėjo privalumų: labai sistemingai ateidavo, darydavo viską, nesiderėdavo, padarydavo dar daugiau, nei reikėdavo.
Man atrodė, kad auklėtiniui patinka lenktyniauti, varžytis, nustebinti. Labai smagūs ir džiugūs buvo tie jo netikėtumai varžybose ir treniruotėse.
Nieko nesitikiu per varžybas, o jis pateikia staigmeną ir pagerina savo asmeninį rezultatą, būna netoli prizininkų.
Atrodo, žaidžiant futbolą, guli vartininkas Marius prie savo vartų ir snaudžia.
Kažkas pasikėsino į jo vartus, jis staigiai pašoko, perėmė kamuolį, persivarė į kitą aikštės pusę ir įmušė įvartį.
Vieni pyksta, barasi, kiti džiaugiasi ir žavisi, nes tai dar ir pasikartoja. O trenerė, prisiklausiusi paskaitų, kaip atpažinti vaike sprinterį, net pagalvoja, jog klysta ir veltui kankina Marių su tuo savo sportiniu ėjimu.
Retas treneris tiek daug metų dirba su tokio didelio meistriškumo sportininku, nesusipyksta. Kur slypi tokio judviejų puikaus sutarimo ir bendradarbiavimo paslaptis?
O kas pasakė, kad mes nepasipykstame ar nesiginčijame. Na, nesipykstame, bet produktyviai diskutuojame.
Ne visada Marius buvo didelio meistriškumo sportininkas, nes buvo vaikas, jaunuolis.
Jei man kas nepatikdavo ar jis nelabai klausydavo, tai ir paburbėdavau, ir moralus paskaitydavau, būdavo, kad ir nesuprasdavome vienas kito.
Esame kartu iki šiol gal dėl to, kad nuo vaikystės jį pažįstu, treniruoju, susigyvenome.
Man kartais atrodo, jog kiekvieną vaiką, atėjusį pas mane sportuoti, tarsi įsivaikinu. Vienus trumpam, kitus ilgėliau, prie jų prisirišu.
Anksčiau labai išgyvendavau, kai talentingas vaikas mesdavo treniruotes ir išeidavo į krepšinį ar kitą sporto šaką.
Marius niekada negąsdino, kad išeis, mes, baigs karjerą. Durimis netrankė, sąlygų nekėlė, nesisvaidė žodžiais.
Vaikai ir laikai keisdavosi, o Marius liko ir dirbame kartu jau 26 metus. Jis nuo vaikystės žinojo, ko nori, kur eina, ką daro, ko siekia.
Džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo auklėtinio pastovumu, savikontrole, motyvacija, prisirišimu, pasitikėjimu savimi ir manim, stipriu, atkakliu charakteriu, kantrybe ir pasiaukojimu sportiniam ėjimui.
Marius gyvena Vilniuje, o jūs Jonavoje, kaip dirbate su penktosioms olimpinėms žaidynėms besirengiančiu sportininku?
Šito daug kas klausia. Marius – suaugęs, savarankiškas, išmintingas žmogus. Jam tikrai nereikia, kad būčiau kiekvienoje treniruotėje.
Savo auklėtiniui didesnės įtakos turėjau, kol jis gyveno Prienuose, mokėsi mokykloje ir formavosi kaip žmogus, sportininkas.
Per pratybas Mariui visada aiškindavau, ką ir kodėl jis turi daryti. Jis buvo itin smalsus, imlus vaikas, o dabar dar ir patirties įgijo daug, todėl net nebaigęs jokių treniravimo sistemų puikiai išmano treniruočių planavimą ir net pataria kitiems.
Kai nebūna stovyklose, Marius kiekvieną savaitgalį grįžta į Prienus pas mamą. Tada aš iš Jonavos važiuoju į Birštoną.
Treniruojamės daugiausia Žvėrinčiaus dviračių takuose šalia Birštono. Kai Marius negali grįžti, retkarčiais atvažiuoju į Vilnių.
Per pratybas dažniausiai važiuoju dviračiu, o auklėtinis eina sportiniu žingsniu.
Prieš svarbius startus išvažiuoju ir į vieną, kitą stovyklą užsienyje. Gal dėl to ir nesipykstame, nes retai matomės.
Per pratybas dar ir sportinius reikalus, planus aptariame, nėra laiko pyktis, reikia dirbti. Treniruočių planus vis dar parašau, bet nereikalauju, kad viską įvykdytų.
Mokinys pats save geriau žino ir prisitaiko sau planą. Marius pats sako, jog mėgsta improvizuoti ir man tai patinka, nes irgi tą daryti mėgstu.
Nenuobodu abiem, Marius net išrado kelis ištvermės treniravimo būdus ir teigia, kad tinka tik jam.
Aš pasiskolinu jo improvizacijas, prisitaikau ir panaudoju treniruojant vaikus. Visada Mariui pasakoju apie savo ugdomus vaikus, pasitariu.
Kažkaip tikiuosi ir viliuosi, jog padėjau jam užaugti, formuotis kaip sportininkui, atrasti savo kelią ar bent jau netrukdžiau.
Dabar Marius dalinasi savo patirtimi, žiniomis ir gražina viską su kaupu. Taip ir dirbame bendraudami ir bendradarbiaudami – esame tandemas.
Gimėte ir augote Jonavoje, kur pradėjote pirmuosius sportininkės žingsnius, kokio lygio ėjike jums pavyko tapti ir kaip dabar vertinate savo sportinę karjerą?
Su sportiniu ėjimu mane supažindino pirmoji mano trenerė Genutė Jurkevičienė, pas kurią treniravusi vos vienerius metus, nes ji išėjo į motinystės atostogų.
Ji mane nuvežė į pirmąsias sportinio ėjimo varžybas Alytuje. Trenerė Irena Jefimova pasiūlė tęsti pratybas pas ją.
Ši trenerė sugebėjo mane įtikinti ir išugdyti ėjike, nes aš, kaip ir visi, norėjau bėgioti.
Patekau į Lietuvos jaunučių, jaunių, jaunimo rinktines, savo amžiaus grupėse tapau šalies čempionatų prizininke.
Dėl įgimtų sveikatos problemų mano karjera buvo trumpa, su ėjimo takeliu atsisveikinau, būdama 19-os.
Kai buvau jaunimo amžiaus sportininkė, prie mano treniravimo prisidėjo ir alytiškis Kastytis Pavilonis, kuris dar labiau įtraukė mane į ėjimą, kviesdavo į treniruočių stovyklas, veždavosi į varžybas.
Šis alytiškių treneris kokį dešimtmetį padėjo treniruoti ir Marių Žiūką, kuomet jis studijavo.
Mano auklėtinis atstovavo K. Pavilonio vadovaujamam klubui „Interwalk“, kartu važiuodavo į varžybas ir treniruočių stovyklas, kaupė patirtį ir tobulėjo.
Net 20 metų praleidote Prienuose, kaip ten atsidūrėte?
Tuomet Jonavoje jau dirbo dvi lengvosios atletikos trenerės. Niekas nesiūlė, nekvietė, nebuvo poreikio.
Prienai ir Birštonas man patiko, nes dažnai stovyklaudavau Birštone, kuris yra ėjikų kraštas ir niekam nereikėjo aiškinti, ką čia treniruoju.
Gyvenau Birštone, o dirbau Prienuose. Man patiko ir iki šiol patinka to krašto žmonės, kurie yra nuoširdūs ir paprasti.
Turėjau daug gabių, ištikimų sportininkų. Prienai – gražus miestelis, kraštovaizdis panašus į Jonavos.
Kaip atsitiko, kad po tiek daug metų sugrįžote į gimtinę ir dabar dirbate Jonavos sporte centre?
Sugrįžti į Jonavą pakvietė buvusi Jonavos kūno kultūros ir sporto direktorė Regina Stupurienė ir jos pavaduotoja Dalia Venckevičienė.
Tuo metu šiame sporto centre jau dirbo tik viena lengvosios atletikos trenerė, dabar mano kolegė Vidutė Lebeckienė.
Staiga išeiti negalėjau, bet padėkojau už kvietimą ir pasakiau, kad, galbūt, grįšiu.
Taip nutiko po 3,5 metų, kai pradėjau galvoti, jog dukrai netrukus reikės eiti į mokyklą.
Birštone gyvenau viena su dukra, o vyras ir tėvai – Jonavoje. Kiekvieną savaitgalį grįždavau į Jonavą, dažnai važinėdavome vieni pas kitus, nes ne visada galėjau mergaitę vežtis į varžybas, tai ją palikdavau pas senelius.
Kai dukrai reikėjo pradėti eiti į mokyklą, užsukau į Kūno kultūros centrą paklausti, ar dar vis reikia lengvosios atletikos trenerės.
Į darbą mane priėmė, kai tik galėjo – 2016 -aisiais sausio mėnesį. Tikrai nesigailiu, grįžusi į gimtąjį miestą – turiu daug auklėtinių, visą etatą valandų.
Dirbti trenere man patinka, puiki sporto infrastruktūra, geras sporto vadovų įdirbis, sportiški žmonės, Jonava – sporto miestas.
Jonavoje ugdote ne tik ėjikus, bet ir bėgikus, kitų rungčių atstovus įkūrėte sporto klubą „Einius“ ir organizuojate daug renginių, stovyklų vaikams. Darbų per akis, bet ar dėl tokio didelio jūsų užimtumo nekenčia šeima?
Ne tik Jonavoje, bet ir Prienuose turėjau ir turiu bėgikų, metikų. Sportinis ėjimas – sunki techninė rungtis, ne visiems ji prie širdies.
Specialiai neatrinkinėju ėjimui vaikų, priimu visus, kas nori sportuoti, būtų sveiki. Jie išbando visas rungtis ir surandame tinkamiausią.
Sporto klubą „Einius“ įkūriau 2004 -aisiais, dar dirbdama Prienuose ir jį perregistravau Jonavoje.
Kartu su savo vyru Giedriumi, daugiausia jo iniciatyva, jau 13-14 metų organizuojame nemažai savo klubo renginių.
Bendradarbiaudami prisidedame prie Sporto centro renginių. Parašau projektų, savivaldybė skiria pinigų vaikų vasaros stovyklėlėms rengti.
Jonavoje žmonės mėgsta sportuoti, savivaldybė palaiko ir finansuoja gyventojų sveikatinimą bei aukšto meistriškumo sportą.
Šeima, žinoma, labai kenčia dėl mano didelio užimtumo. Laimei, vyras pats mankštinasi, jam patinka ir organizuoti bėgimus.
Dukra Almilė irgi sportuoja, lanko mano treniruotes bei Janinos Miščiukaitės meno mokykloje ketvirtus metus groja fortepijonu.
Tiesą sakant, šiuo metu gyvenu baisiai: visur lekiu, nieko nespėju, o didžiausios pagalbos sulaukiu iš savo tėvų, kurie ne tik padeda auginti dukrą, ją pamaitina, bet ir morališkai palaiko.
Gyvenu šia diena, labai toli į priekį nežiūriu, svajoju apie truputį ramesnį, laisvesnį, lengvesnį gyvenimą.
Ar nenusvyra rankos, kai jūsų auklėtinius ištinka nesėkmės, nesinori viską mesti?
Gyvenime esu daugiau realistė, sakyčiau, tvirtai stoviu ant žemės. Ištinka nesėkmės, bet jos ir praeina.
Nepamenu, kad būtų taip blogai, jog norėtųsi viską mesti. Kai sportininkus ištinka nesėkmė, dalį atsakomybės prisiimu ir aš.
Auklėtinių „netarkuoju“, stengiuosi išanalizuoti, apgalvoju, kalbuosi su sportininku, tariamės, ką darysime toliau.
Liūdna, sunku, bet poilsis ir laikas – geriausi gydytojai. Manau, kad sunkiau sportininkui išgyventi nesėkmę, nes jis daugiau kam jaučiasi atsakingas.
Nuvylęs, pavedęs trenerį, komandą, jis kaltina save, išgyvena viduje. Kai man blogai, stengiuosi išsikalbėti, išsipasakoti.
Kai tai atsitinka sportininkams, noriu juos išklausyti, patarti, padėti, bet, turbūt, irgi ne visi gali ir nori atsiverti man.
Kai lieka laisvo laiko, kam skiriate pirmenybę, kokie jūsų pomėgiai?
Laisvą laiką skiriu dukrai. Noriu kuo daugiau laiko praleisti su ja. Kai buvo mažesnė, jai daug skaitydavau ryte ir vakare. Dabar kartu žaidžiame stalo žaidimus.
Patinka keliauti, skaityti, nerti. Judu lėtai, kokius penkis kartus per savaitę einu sportiniu ėjimu, pabėgioju kokius 6-8 kilometrus, padarau mankštą, o bendro fizinio pratimus esu truputį apleidusi.
Su vaikais per treniruotes pažaidžiu sportinius ir judriuosius žaidimus, kartais einame į 2-3 valandų žygius.
Kokių turite svajonių? gal jūsų planuose – išugdyti dar vieną olimpietį ?
Tai sunkiausias klausimas. Planuoji vienaip, o gaunasi kitaip. Kažin, ar labai galima suplanuoti gyvenimą.
Nesitikėjau ir neplanavau, kad Marius, pradėjęs lankyti treniruotes, bus olimpietis.
Tačiau jis dirbo, žingsnis po žingsnio tobulėjo, pasiekdavo vieną tikslą ir eidavo link kito. Taip ir iki šiol.
Ir nebūtinai reikia garsiai pasakyti ko sieki. Svarbu, kad žinai kur eini, ką darai ir ko nori.
Planus kol kas kuriu ir su savo olimpiečiu. Džiaugiuosi, kad jo karjera ilga ir kartu einame nuo pradžios.
Olimpiečiai iš dangaus nenukrenta, juos atveda tėvai arba patys ateina, prieš tai gal būna išbandę ir kitų veiklų, sporto šakų.
Juos augina pirmieji treneriai. Gal ir biolaukai turi sutapti, kad galėtum augti, tobulėti, bendrauti.
Turi pats turi norėti ir dar, kad kitas pastumtų, palaikytų, padėtų – mama, tėtis, draugas, treneris.
Kiekvienas turime savo gyvenimo, darbo, treniravimo ar treniravimosi filosofiją.
Vienas treneris gali gal iškart pasakyti, kad šitas bus olimpietis ir veš medalius Lietuvai, o kitas gal tik paskutiniuoju momentu su auklėtiniu įšoks į olimpinių žaidynių traukinį.
