Marytė Marcinkevičiūtė
Alytaus sporto ir rekreacijos centro šaudymo treneris Juozas Budrys, rugpjūčio 21 dieną šventęs 75 metų jubiliejų, kasdien skuba į darbą ir neslepia: „Esu laimingas ir mėgaujuosi tuo, ką darau.“
Jis šaulius ugdo su savo trimis kolegomis Lina Brusokiene, Agne Dženkaityte ir Česlovu Paviloniu.
Iki COVID-19 pandemijos alytiškių šaudymo treneriams darbų netrūko, nes, J. Budrio iniciatyva, jie visų vidurinių mokyklų, išskyrus tris gimnazijas, penktokus penkerius metus mokė šaudyti. Vieną kartą per savaitę kiekvienos mokyklos penktokai ateidavo į šaudyklą treniruotis. Iniciatyva buvo labai graži, ir alytiškiai pradėtus darbus norėtų tęsti ir po Naujųjų.
„Nors ir sulaukiau solidaus jubiliejaus, tačiau savo darbinę veiklą tęsiu iki šių dienų, nes Alytaus sporto ir rekreacijos centro direktorius Tomas Stupuris teigia, kad dar esu reikalingas. Šaudymas – mano mėgstama sritis, pedagoginio darbo stažas jau 55 metai. Neslėpsiu: vieną kitą tabletėlę išgeriu, širdis aprimsta, bet poilsio nereikalauja. Jaučiuosi normaliai, bet vis dažniau pagalvojau, kad gal jau reikia sustoti, užleisti vietą jaunimui. Bus gaila išeiti, bet toks gyvenimas, metų nesustabdysi“, – sako J. Budrys.
Jubiliejaus proga šis Lietuvos nusipelnęs treneris, sporto organizatorius, tarptautinės kategorijos teisėjas, per savo karjerą svariai prisidėjęs prie Lietuvos šaulių pergalių apdovanotas LTOK antrojo laipsnio ženklu „Už nuopelnus“.
Pasidalykite savo patirtimi, kaip, sulaukus tokių metų, išlikti darbingam ir fiziniam aktyviam?, – paklausėme J. Budrio.
Reikia mylėti gyvenimą, savo profesiją, išmokau džiaugtis kiekviena savo gyvenimo akimirka.
Esu laimingas ir mėgaujuosi tuo, ką darau. Džiaugsmo akimirkų mano gyvenime buvo nemažai.
Iš arti stebėjau Londono ir Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, buvau Pekino ir Londono ikiolimpinėse varžybose.
Berods, besimokydamas šeštoje klasėje, pradėjau lankyti gimtojo miesto Sporto mokyklos gimnastikos treniruotes, vėliau – tinklinio, o vienuoliktoje užsukau į šaudyklą.
Vaikystė bėgo gražiajame Kurorto rajone prie pušyno, ten žaidėme futbolą, rytais bėgiodavome.
Kada mokėmės po pietų, sugebėdavome ir pagrybauti. Anksti ryte, pagal draugų signalą – švilpimą – prisijungdavau prie grupės.
Visą savo gyvenimą praleidote kulkiniame šaudyme, kas jums įskiepijo meilę šiai sporto šakai?
Pirmasis mano šaudymo treneris buvo Kazimieras Svetikas. Po metų patekau į Rygos armijos sporto klubą ir tapau kandidatu į sporto meistrus.
Taip ir įklimpau. Vėliau baigiau tuometį Kūno kultūros institutą ir pradėjau trenerio karjerą.
Ar galite palyginti ankstesnes sąlygas, kai pradėjote savo karjerą, su dabartinėmis, kai ugdote jaunąją kartą?
Pagerėjo ginklų, šovinių kokybė, padaugėjo varžybų, bet sumažėjo komandų skaičius.
Labai bloga naujiena – kad atsisakyta Lietuvos kompleksinio renginio – jaunių ir jaunimo žaidynių, kurioms visų miestų treneriai ir sportininkai intensyviai ruošdavosi, kad buvo atsisakyta sportininkų kategorijų, atskyrių.
Alytuje pagerėjo šaudymo sąlygos, turime didžiausių Lietuvoje pneumatiniais ginklais šaudyklą su elektronine įranga, ji geriausia Baltijos šalyse.
Buvote gero lygio šaulys, kurios pergalės išlikusios jūsų atmintyje?
Aukščiausias mano pasiekimas – 1969 metais pelnytas bronzos medalis per Sovietų Sąjungos kaimo sporto draugijų pirmenybes. 1971 m. buvau penktas.
Tapau Lietuvos čempionato prizininku, daugkartiniu „Nemuno“ sporto draugijos čempionu ir prizininku.
Kartu su dukromis Brigita ir Vaida 1995 metais per Pasaulio lietuvių sporto žaidynes laimėjome šeimų varžybas, o vienose Lietuvos studentų pirmenybėse, kuriose dalyvavo ir pasaulio čempionas Vladas Turla, SSRS čempionas Juozas Petkevičius, iškovojau net septynis medalius pistoleto ir šautuvo rungtyse.
1973 metais baigėte Kūno kultūros institutą. Kada pajutote, kad savo gyvenimą susiesite su kulkiniu šaudymu? O gal turėjote ir kitų svajonių?
Baigęs mokyklą, stojau į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, egzaminus išlaikiau gana sėkmingai.
Kadangi šaudyme turėjau pirmą atskyrį, gavau pasiūlymą vykti į Tartu universitetą studijuoti sporto medicinos. Man tada buvo tik 17 metų – išsigandau.
Kokie buvo pirmieji žingsniai trenerio darbe, ar teko kartu dirbti ir su savo treneriu Kazimieru Svetiku, ko iš jo pasimokėte?
Baigęs mokyklą, tris mėnesius dirbau Šaldytuvų gamykloje, po to buvau pakviestas dirbti instruktoriumi į Algimanto Grauželio vadovaujamą Alytaus rajono Sporto komitetą.
Kartu su treneriu Kazimieru Svetiku organizuodavome šaudymo pratybas, man tai buvo neįkainuojama patirtis.
Ilgus metus (1977-2004 m.) vadovavote Alytaus sporto mokyklai. Kuris darbas buvo mielesnis: vadovaujančiojo darbuotojo ar trenerio?
Per visą savo darbinę karjerą mielesnė buvo trenerio veikla. Algimanto Grauželio įkalbintas, laikinai sutikau tapti Sporto mokyklos direktoriumi, o juo išbuvau beveik 28 metus.
Jums pavyko išugdyti 1998 metų Europos jaunimo šaudymo sportiniu pistoletu čempionę ir 1999 metų bronzinę prizininkę Liną Labanauskaitę-Zajančkauskienę. Ar tai buvo vienintelė jūsų auklėtinė, siekianti kelialapio į olimpines žaidynes?
Lina pradėjo lankyti šaudymą pas trenerę Astą Brusokienę, su kuria vėliau dirbome brigadiniu metodu.
Labai greitai pastebėjome jos gebėjimus, veždavome į tarptautines varžybas, pasaulio ir Europos čempionatus, per įvairias varžybas Lina užimdavo aukštas vietas.
Ji buvo kandidatė dalyvauti Sidnėjaus ir Pekino olimpinėse žaidynėse. Vėliau – šeimos padidėjimas.
2011 m. Europos čempionate Belgrade buvo kovojama dėl dviejųpaskutiniųjų kelialapių.Tikslas buvo užimti 15-16 vietas.
Vienas kelialapis atiteko anglei, o dėl kito varžėsi mano auklėtinė su Azerbaidžano šaule.
Likus paskutinei serijai (5 šūviai), Lina buvo 16-a. Paskutinėje serijoje po 50 taškų iš tiek pat galimų surinko ir jos pagrindinė varžovė, kuri pataikė į didesnį skaičių centrinių dešimtukų ir tai jai nulėmė vardinį kelialapį į Londono olimpines žaidynes. Liną ji išstūmė į 17 –ą vietą.
Ar sunku dirbti šaudymo treneriu ir koks jis turi būti?
Kada hobis yra darbas, tai malonumas. Treneris turi turėti žinių, būti taktiškas.
Jūsų karjerą labai puošia tai, kad buvote Lietuvos šaudymo rinktinės treneris (1991-2014 m.), Lietuvos šaudymo sąjungos trenerių tarybos pirmininkas (1988-1982 m.) bei viceprezidentas (nuo 1992 -2014 m.), valdybos narys, LTOK vykdomojo komiteto narys (1992-1996 m.), Alytaus sporto ir rekreacijos centro direktoriaus pavaduotojas (2004-2014 m.). Kokios patirties įgijote šiose srityse?
1977-aisiais buvusios Sovietų Sąjungos sporto komiteto sprendimu sportininkai, kuriems buvo 30 ir daugiau metų, negalėjo būti SSRS rinktinės kandidatai, dalyvauti SSRS rengiamose varžybose ir savo respublikos čempionatuose.
Man tada jau buvo trisdešimt, be to, buvau Sporto mokyklos direktorius, baigiau šaulio karjerą.
Dar būdamas draugijos „Nemunas” komandos narys ir dalyvaudavau varžybose, buvau paskirtas jos vadovu sąjunginėse varžybose, kuriose jėgas bandė ir Alytaus šauliai.
Vėliau tapau kone etatiniu komandos treneriu ir vadovu. Atgavus nepriklausomybę, 1991 metais su dviem Lietuvos sportininkais dalyvavome Europos čempionate, o 1992 metais dukra Brigita Europos jaunimo čempionate užėmė ketvirtą vietą.
Iki 2012 metų, kaip treneris ir komandos vadovas, dalyvavau penkiuose pasaulio čempionatuose, kurie vyksta kas ketveri metai, Pasaulio taurės varžybose. Patirtis augo bėgant metams, per vieną dieną neatėjo.
Šaudymą pamėgo ir jūsų dukros, kurios pasiekė neblogų rezultatų. Kaip susiklostė tolesnis jų gyvenimas?
Abi mano dukros Brigita ir Vaida lankė mano vadovaujamas šaudymo grupes.
Brigita tapo tarptautinės klasės sporto meistre, jos svariausias pasiekimas – 1992 metais per Europos jaunimo šaudymo čempionatą Sofijoje iškovota ketvirta vieta.
Ji atstovavo Lietuvai pasaulio ir Europos čempionatuose, tapo SSRS ginkluotųjų pajėgų jaunimo čempione, daugkartine Lietuvos čempione ir prizininke.
Baigusi LKKI, Brigita tapo medicinos mokslų daktare, LSMU docente, dabar yra Funkcinės medicinos klinikos „Fiziamedika” vyr. kineziterapeutė ir dėstytoja.
Vaida buvo kandidatė į sporto meistres, įvairių jaunimo varžybų laimėtoja ir prizininkė, dalyvavo pasaulio ir Europos čempionatuose, 1996 metais LTOK sudėtyje atstovavo jaunimui Atlantos olimpinėse žaidynėse.
Ji įsigijo VGTU vadybos ir KTU ekonomikos diplomus, o dabartiniu metu yra Lietuvos užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Priemonių įgyvendinimo ir organizavimo skyriaus vedėja.
Koks jūsų laisvalaikis, hobis, ar dar turite svajonių, kurias norėtumėte įgyvendinti?
Ar gali treneris turėti laisvalaikį, kada varžybos vyksta savaitgaliais. Hobis? Mokykloje grojau dūdų orkestre, po instituto dainavau ansamblyje, vėliau atstovavau Alytaus dainų ir šokių ansambliui „Dainava”.
Daug koncertavome Lietuvoje ir užsienyje, aplankėme JAV ir daug Europos šalių.
Džiaugiuosi savo dukromis ir trimis anūkais: 25-erių Vilius dabar Norvegijoje studijuoja mediciną, VGTU antrame kurse studijuojantis Ugnius pasiekia neblogų rezultatų plaukimo takelyje, o Pijus dirba programuotoju.
