Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
„Dabartinis jaunimas pasikeitęs, reikia sugebėti kvėpuoti jų ritmu. Tik sutarimas ir supratimas veda prie pergalių. Prievarta niekada esminio rezultato nepasieksime“, – įsitikinęs gegužės 10 d. 60-mečio jubiliejaus sulaukęs Kęstutis Česaitis.
Kvėdarnoje jaunuosius dviratininkus ugdantis Šilalės sporto mokyklos dviračių sporto treneris, kurio auklėtiniai jau kuris laikas yra stipriausi Lietuvoje, paskirtas ir Lietuvos jaunių rinktinės vyriausiuoju treneriu.
Esate vienas tų trenerių, kuris labiausiai garsinate Šilalės sporto mokyklą. Jau vien surasti ir išugdyti tokią žvaigždę kaip 2015 metų pasaulio čempionato grupinių lenktynių bronzinį prizininką, pasaulio prestižinių daugiadienių lenktynių dalyvį Ramūną Navardauską – puikus įrašas jūsų CV. Ar atsimenate tą dieną, kai į pirmąją treniruotę atėjo garsiausias jūsų auklėtinis?
Metams bėgant, atmintis prastėja, bet tą dieną puikiai prisimenu. Dabartinis mano žentas Eligijus Dališanskas, kad smagiau būtų treniruotis, atsivedė Ramūną.
Abu vaikinukai buvo kaimynai, darbštūs kaimo vaikinukai. Ramūnas geriau važiuodavo asmenines lenktynes, o Eligijus – finišuodavo.
Smagūs buvo laikai, kai buvo galima planuoti pergales abiejose pagrindinėse plento rungtyse.
Kai ateina sportuoti talentingas žmogus, treneriui didelis džiaugsmas.
Apie savo geriausią mokinį esate pasakęs, kad Ramūnas turi Dievo dovaną, yra neeilinis dviratininkas. Norint tokį žmogų rasti reikia dirbti 200 metų. Tad negi daugiau nesitikite išugdyti panašaus meistriškumo dviratininko?
Tikiuosi rasti vieną kitą. Bet kad pasaulio čempionate galėtų tapti prizininku, vis dar netikiu.
Ten susirenka visi talentingi, šalys su mums nesuvokiamais sportui skiriamais didžiuliais biudžetais. Vien talento neužtenka. Tad, kalbant apie dviračių sportą, būtent plentą – sportininkas, per pasaulio čempionatą iškovojęs bronzos medalį, tikrai nusipelno teisę gauti rentą. Tačiau pas mus taip nėra.
Gal visoms sporto šakoms Lietuvai būtų per didelė našta, bet prioritetinėse sporto šakose tai turėtų būti norma.
Grupėje auga naujas gabus vaikinas – Aivaras Mikutis, kurio talentu neabejoju. Bet reikia, kad jis patektų į gerą komandą, tada sėkmingai susiklostytų šio sportininko karjera.
Pernai Aivaras Lietuvos suaugusiųjų čempionate iškovojo sidabro medalius tiek asmeninėse, tiek grupinėse lenktynėse. Taip pat turiu gerų mergaičių, apie kurias dar anksti kalbėti.
Tokiame mažame miestelyje kaip Kvėdarna išugdėte ir daugiau didelio meistriškumo dviratininkų: Gabrielę Jankutę-Navardauskienę, Ingą Čilvinaitę-Češulienę, dabar treniruojate Aivarą Mikutį. Koks tokio sėkmingo darbo receptas?
Išvardinote tik nedidelę dalį talentingų sportininkų. Turiu visą sąrašą, kurie dalyvavo Europos ir pasaulio čempionatuose, Europos jaunimo olimpiniuose festivaliuose (šešis kartus dažnai netgi po kelis sportininkus), olimpinėse jaunimo žaidynėse, iškovojo puikių rezultatų ir garsino Lietuvą.
Sėkmės receptas su metais keičiasi. Kas tiko prieš 20 metų, šiandien jau praeitis.
Kertiniai dalykai išlieka – didelis atsidavimas, daug darbo, sporto fiziologijos išmanymas, atnaujinama treniravimo metodika, glaudus kontaktas su mokslu, sutarimas su vaikais.
Dabartinis jaunimas pasikeitęs, reikia sugebėti kvėpuoti jų ritmu.
Dviratininkus ugdote nuo 1995 metų. Kaip atsidūrėte Kvėdarnoje?
Kadangi 1987 metais tuometį Kūno kultūros institutą baigiau tik labai gerais pažymiais, sovietmečiu vadinamu raudonu diplomu, gavau laisvą paskyrimą.
Jau buvau vedęs, žmona turėjo paskyrimą, tad kelias buvo aiškus.
Pats buvau dviratininkas – marijampolietis. Įvykdžiau kandidato į sporto meistrus normą, tačiau neturėjau gero dviračių trenerio.
Kas keisčiausia: baigiau ne trenerių, o pedagoginį fakultetą. Metus dirbau gimnazijoje mokytoju, kol neatvyko buvęs Šilalės sporto komiteto pirmininkas Rimantas Vaškys ir dabar jau anapilin iškeliavęs „Žalgirio“ tarybos pirmininkas Vytautas Kvietkus, jie ir įkalbėjo dirbti treneriu.
Jie paklausė, per kiek laiko galiu išugdyti gero lygio dviratininką. Atsakiau, kad per penkerius-šešerius metus. Mano žodžiai pasitvirtino.
Kaip galvojate, ar garsi jūsų frazė, kad sportininkas turi labiau norėti pasiekti gerą rezultatą, nei jo treneris, šiandien yra aktuali?
Taip, tai geniali frazė. Ji veikia. Jei vaikas pradeda suprasti, kad jam rezultatas bus naudingas – nuostabu. Einame teisingu keliu.
Tik sutarimas ir supratimas veda prie pergalių. Prievarta niekada esminio rezultato nepasieksime.
Prie šios minties jau šiandien galėčiau pridurti, jog vaikas, kuris geriau mokosi, kritinėse situacijose priima teisingesnius sprendimus.
O koks sportas be kritinių situacijų? Tuo užtikriname patikimumą ir stabilumą.
Ar šiais laikais Šilalės rajone, Kvėdarnoje, sunku vaikus prikalbinti lankyti dviračių sportą?
Kvėdarnos gimnazijoje šiuo metu mokosi apie 300 mokinių. Kultivuojamos trys sporto šakos: tinklinis, futbolas ir dviračių sportas.
Mažiausi vaikai pirmiausiai ateina į futbolą, po to – į tinklinį ir tik 10-12 metų jau pasiekia dviračio pedalus.
Taip išeina, kad dirbu su tuo, kas lieka. Tokios rinkos sąlygos. Treneriu sunku dirbti tiek mažame miestelyje, tiek dideliame mieste.
Gerai dirbti – dar sunkiau. Prikalbinti tikrai sunku. Daug vaikų gyvena socialiai remtinose šeimose.
Tokių vaikų dauguma pripratę viską gauti neatlyginamai. Dirbti tingi. Optimizmo mažai.
Kasmet vyksta jūsų organizuojamos dviračių varžybos Kvėdarnoje, kurios nuo 2016 metų turi savo vardą – Ramūno Navardausko taurė. Ką galite apie jas pasakyti?
Šiemet lenktynės vyks jau 25 kartą. Idėja jas rengti man kilo todėl, jog siekiau populiarinti dviračių sportą Lietuvoje.
Keitėme pavadinimus, formatus – nuo kriteriumo iki daugiadienių lenktynių.
Vis dar varijuojame, ieškome optimalaus varianto konkrečiam laikotarpiui.
Kviečiame kaimyninių šalių sportininkus, tačiau atvyksta ir iš toliau, netgi yra dalyvavęs vienas australas.
Varžybose susirenka 200 ir daugiau Lietuvos dviračių bendruomenės narių – įvairaus amžiaus sportininkai, treneriai, teisėjai, aptarnaujantysis personalas.
Geriausius dviratininkus, išskyrus senjorus, apdovanojame piniginiais prizais.
Rengiant varžybas, subūrėme nedidelę, bet gerą komandą – klubo darbuotojai, Šilalės sporto mokykla, daug padeda rajono valdžia, rėmėjai, Egidijus Tutkus.
Jau keleri metai prisideda Lietuvos dviračių sporto federacija. Bendras sutelktas darbas ir – pirmyn.
2015 metais tapote Lietuvos kilnaus sportinio elgesio laureatu, kokį atlikote kilnų darbą, kad nusipelnėte šio garbingo apdovanojimo?
Kiek supratau, buvau pasiūlytas rajono, neišsiaiškinau už ką konkrečiai, na, bet apdovanojimą gavau.
2011-aisiais man buvo įteiktas Lietuvos metų mokytojo apdovanojimas – irgi labai svarbus apdovanojimas.
Tačiau 50-mečio proga nieko iš jokių departamentų negavau, 60-mečio – irgi nieko. Bet juk dirbu ne dėl medalių. Dirbu, nes malonu.
Kai dirbi, daug iš aplinkinių irgi reikalauji daugiau, negu kiti. Ne visiems patinka, atsiranda nepatenkintų.
Tikriausiai esate deramai įvertintas ir Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje, kurioje dirbate kūno kultūros mokytoju-ekspertu?
Taip, esu įvertintas. Kažkaip pradėjau ir čia tebedirbu, turiu keletą valandų, bet negaliu pasakyti, kiek ilgai dirbsiu, nes pradėjo kirstis darbo grafikai.
Šioje gimnazijoje kūno kultūros mokytoja dirba ir jūsų žmona Ilona Česaitienė, gal ji padeda treniruoti ir dviratininkus?
Taip, daug padeda atrenkant vaikus, sprendžiant iškilusias problemas. Kai išvykstame į treniruočių stovyklas, žmona padeda namie likusiems sportininkams. Kartu organizuojame varžybas.
Ar jūsų pėdomis pasekė ir vaikai, gal ir jie bandė minti pedalus?
Užauginome tris vaikus ir jie visi buvo dviratininkai, treniravosi. Tačiau jų sportai baigėsi, įstojus mokytis į universitetus.
Dukra Emilija, įgijo anglų kalbos filologinį išsilavinimą ir dabar gyvena Osle, susituokusi su Ramūno Navardausko draugu ir treniruočių partneriu Eligijumi Dališansku. Augina tris vaikus.
Sūnus Kęstutis šiuo metu gyvena Šilalėje, čia turi privačią kliniką, su žmona Gabriele augina sūnų. Abu odontologai.
Sūnus Lukas, kol kas gyvena ir mokosi Kaune, trečiame kurse studijuoja odontologiją.
Koks jūsų laisvalaikis, mėgstamiausias užsiėmimas, kur labiausiai mėgstate praleisti savo atostogas?
Laisvalaikiu mėgstu žvejoti, bet tik būdamas Norvegijoje vieną-du kartus per metus. Lietuvoje žvejybai nėra laiko.
Atostogauti patinka Turkijoje. Tačiau šiemet, ko gero, nepavyks, nes su Lietuvos jaunių rinktine per savo šeimos atostogas, ko gero, būsiu Europos čempionate Portugalijoje.
Neseniai jums sukako 60 metų, ar esate patenkintas savo profesija, pasirinktu gyvenimo keliu?
Sunkus klausimas. Jei šiandien rinkčiausi iš naujo, ko gero, nepradėčiau ir nedirbčiau.
Tačiau pasirinkau šitą profesiją – patinka, dirbu. Myliu savo darbą.
Bet kai žmogus dirbi be laisvadienių, nes savaitgaliais daugiausia vyksta varžybos, už tai niekas nemoka ir mėnesio pabaigoje gauni ne pilną tūkstantį eurų, pasijunti vargšas.
Ar dar turite neįgyvendintų svajonių?
Svajonių vis dar yra. Labiausiai norėčiau nors vieną vasarą turėti atostogas ir pailsėti kartu su žmona.
Kol dirbu, matyt, tai teks atidėti, nes tuo metu būna pats lenktynių sezonas.
Taip pat tikiu ir laukiu, kad dar kuris nors mano auklėtinių pateks į olimpines žaidynes, kaip tai padarė Ramūnas Navardauskas.
Jis dalyvavo Londono ir Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. Rio žaidynėse teko garbė pabuvoti ir man.
Jei ne Ramūnas, būčiau ko gero ten nenuvykęs.
